Leksika raidos atžvilgiu

a) Neologizmai

b) Archaizmai ir istorizmai

a) Neologizmai 

Kaip rodo jau pats pavadinimas, neologizmai (gr. „naujas“ + „žodis“) – tai tam tikru metu pasirodę nauji, galutinai kalboje dar neprigiję žodžiai., darantys šviežumo, neįprastumo įspūdį. Pavyzdžiui, tokie yra deltoplanas „trikampio pavidalo bemotoris skraidymo aparatas“, pažodizmas „pažodinis vertimas“, planetolaivis „aparatas, skrendantis į planetas“, pėdukė „tik ant pėdos maunama moteriška kojinė“, stulpalipis „prietaisas lipti į stulpus“, šildyklė „grielka“, vardatėvis „vyras, dalyvaujantis vardynų apeigose“ ir daugelis kitų.

Neologizmų (tai matyti ir iš pateiktų pavyzdžių) gali būti dviejų rūšių: neologizmai skoliniai ir neologizmai dariniai, arba naujadarai. Pirmieji – tai naujai paskolinti iš kitų kalbų žodžiai, o antrieji – naujai sudaryti žodžiai. Kadangi pastarieji gali būti sudaryti įvairiais būdais (pagal savos kalbos žodžių darybos modelius, pamorfemiui verčiant kitų kalbų žodžius, suteikiant senam žodžiui naują reikšmę, įvairiai kombinuojant savosios ir kitų kalbų elementus), tad jie susiskaidę dar į smulkesnius porūšius: verstinius ir neverstinius, semantinius, mišriuosius naujadarus.

Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai, pvz.: bangorašis „bangų užrašymo prietaisas“ (< rus. волно граф ar vok. Wellenschreiber), nepriekrova „neprikrovimas“ (< rus. недогруз), smėliasvaidis „smėlio srovės leidėjas“ (< rus. пескомет) ir kt.

Neverstiniai naujadarai – savomis žodžių darybos priemonėmis susidaryti nauji žodžiai, pvz.: dušalas „aušinamasis skystis“, diržučiai „sandalai su dirželiais viršuje“, kodėlčiuoti „dažnai klausti kodėl“, smilkinkaulis „smilkinio kaulas“, tvarkyba „tvarkymas“ ir kt.

Semantiniai naujadarai, arba neosemantizmai, – tai žodžiai, įgiję naujų reikšmių. Pagaliau mišrieji naujadarai – tokie, kurie sudaryti iš skolintinių ir savų elementų, pvz.: antikūnis, antimedžiaga, elektrogrąžtis, kosminis, patentotyra, pusperiodis ir kt. Juos galima vadinti ir hibridiniais naujadarais.

Ne visi neologizmai, arba naujažodžiai, prigyja kalboje, įeina į jos leksikos sistemą. Paprastai daugiausia potencijų prigyti turi tie, kurie yra labai reikalingi ir sukurti atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos dėsnius bei polinkius. Pavyzdžiui, iš XVII a. lietuviu rašytojo K. Sirvydo sukurtos gausybės naujų žodžių ligi mūsų dienų išliko tiktai keliolika: kiekybė, kokybė, kupranugaris, pratarmė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė ir kt. (neišliko arkliogydis „veterinaras“, maltuvė „malūnas“, mergavietė „moterų kambarys“, protomeilis „filosofas“, stebuklinė „teatras“, vaikavedys „pedagogas“ ir kt.). Iš nemažo kiekio S. Daukanto sukurtų naujažodžių taip pat prigijo tiktai keletas: auka, aukuras, būdvardis, daiktavardis, jūrininkas, laikrodis (neprigijo kūnsargis „asmens sargas“, vypsonė „spektaklis“, žaislis „artistas, muzikantas“ ir kt.). Tokie individualūs, atskini rašytojų, mokslininkų ar apskritai kultūros veikėjų susidaryti neologizmai, kurie neįsitvirtina kalbos sistemoje, neretai vadinami okaziniais, arba okazionalizmais (lot. occasio „proga“), o kurie įsitvirtina – sisteminiais (kartais lingvistiniais).

Ypač daug visokių neologizmų (dažniausiai terminų) atsiranda mūsų laikais, mokslo ir technikos nepaprasto progreso amžiuje. Neperdedant galima sakyti, kad, suregistravus pastaraisiais dešimtmečiais vad. išsivysčiusių šalių kalbose pasirodžiusius neologizmus, susidarytų jų stambūs žodynai. Vien tik su kosmosu ir kompiuteriais susijusioms sąvokoms žymėti tose kalbose rastume dešimtis, o gal ir šimtus naujų žodžių bei žodžių junginių (plg. astronautas, astrofizikas, astrobiologija, aerokosminė medicina, erdvėlaivis, kosmodromas, kosmospidometras, orbitinė stotis, tarpplanetinė raketa, tarpžvaigždinis laineris ir kt.).

Tačiau nauji žodžiai būna neologizmais tiktai tol, kol jie dar galutinai neįsitvirtina kalboje, kol daro, kaip sakyta, šviežumo, neįprastumo įspūdį. Tuo tarpu tada, kai tie žodžiai imami visuotinai vartoti, kai jie nustoja savo šviežumo, neįprastumo, netenka ir neologizmų pobūdžio, tampa įprastiniais sisteminiais leksikos vienetais. 

Kas kita tokie minėtieji okaziniai neologizmai (okazionalizmai), kaip kodėlčiuoti, kūnsargis, liežuvininkas „kalbininkas“, pažodizmas, vypsonė ir pan. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturėdami potencijų plačiau paplisti ir įsigalėti kalbos sistemoje, jie ir lieka „amžini neologizmai“ (su jais susidūręs kalbantysis visuomet jaus jų neįprastumą, keistumą). Okazinių neologizmų ypač mėgsta darytis kai kurie rašytojai, tam tikrų literatūrinių krypčių (futurizmo, simbolizmo, ekspresionizmo) atstovai, kurie kartais, siekdami meninės raiškos originalumo, neįprastumo, susikuria visokių nežmoniškų, kerėpliškų padarų.

Antra vertus, ne visi ir vad. sisteminiai neologizmai sulaukia ilgo amžiaus. Tarp jų taip pat pasitaiko tokių, kurie būna tiktai tam tikro trumpo visuomenės gyvenimo etapo pagimdyti ir, praėjus tam etapui, pasitraukia iš aktyvios vartosenos. Prie šios rūšies neologizmų priskirtini, pavyzdžiui, sovietiniais metais plačiai vartoti buožė „turtingas valstietis“, kolūkis ir kt. 

b) Archaizmai ir istorizmai

Priešingas procesas naujų žodžių, arba neologizmų, atsiradimui yra pasenusių, atgyvenusių savo amžių žodžių nykimas. Šis procesas yra žymiai lėtesnis: kalbose daugiau atsiranda naujų žodžių negu išnyksta senų. Todėl kalbų leksika nuolatos gausėja ir turtėja. Pasenusių žodžių nykimo rezultatas – archaizmai ir istorizmai.

Archaizmai (gr. „senoviškas“), arba senžodžiai, – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Archaizmų pavyzdžiais gali eiti tokie XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose randami, bet dabar nevartojami žodžiai, kaip algoti „vadinti“, ašva „kumelė“, avynas „dėdė“, bičius „bitininkas“, keltuva „galvijas“, paduksis „viltis“, talokas „merga“, vetušas „senas“. Archaizmai yra taip pat angl. leman „meilužis“, meet „tinkamas“, rood „kryžius“; vok. Anke „pakaušis“, Kegel „nesantuokinis vaikas“, Minne „meilė“; pranc. destrier „karo žirgas“, engeigner „apgauti“, vespree „vakaras“ ir kt. 

Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų (pvz., paduksis, talokas, vetušas) yra visiškai išnykę ir, be specialistų, niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams (pvz., avynas didžiajame Lietuvių kalbos žodyne užfiksuotas iš Pagėgių ir Šilutės rajonų kalbos, keltuva – iš rytų aukštaičių ir rytų dzūkų tarmių). Pagaliau treti gali būti išnykę kaip savarankiški žodžiai, kaip atskiros leksemos, bet išlikę kitų plačiau vartojamų žodžių ar sustabarėjusių žodžių junginių sudėtyje (pvz., ašvos šaknis išlikusi žemaičiams žinomame žodyje ašvienis „darbinis arklys“, o šėkas „žalias, nesuvytęs šienas“ daugiau tepažįstamas tik iš priežodžio (Išėjo šunims šėko pjauti „niekais nuėjo“). Tie archaizmai, kurie dar pasitaiko atskirose tarmėse ar šnektose, kartu yra ir dialektizmai.

Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmu rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai ir b) semantiniai, arba reikšmės, archaizmai. Pirmieji – tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji – tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės. Visi suminėti pavyzdžiai iliustruoja darybinius (struktūrinius) archaizmus. Semantiniais archaizmais galima laikyti tokias iš senųjų lietuviškų raštų žinomas reikšmes: elgtis „elgetauti“ (Sėdėjo lozorius pas kelį ir elgėsi), gamta „dorybė“ (gamtų krikščioniškų), nasrai „burna“ (Iš dievo nasrų eit žodis), tekėti „bėgti (apie žmogų kalbant)“ (Ing Galilėją tekėket), žavinti „žudyti“ (Eš tą smaką nužavinsiu). Semantiniai archaizmai yra taip pat angl. quick „gyvas“, to speed „sektis“; vok. abtreten „sustoti“, artig „gražus“, Zunge „kalba“; pranc. nef „laivas“, pis „krūtinė“, traire „traukti“ ir kt. 

Į klausimą, kodėl atsiranda archaizmų, t. y. kodėl pasitraukia iš aktyvios vartosenos tam tikri žodžiai ar atskiros žodžių reikšmės, nelengva atsakyti. Čia būna ir kalbinių, ir nekalbinių priežasčių. Iš kalbinių priežasčių gali būti žodžio ilgumas, komplikuota foneminė struktūra, leksinės reikšmės blankumas, homonimiškumas, darybinis ar semantinis izoliuotumas ir kt. O iš nekalbinių (ekstralingvistinių) priežasčių nemaža gali lemti kad ir nežymus tos pačios rūšies denotatų (pvz., drabužių formos) pakitimas, požiūrio į tam tikrus daiktus, reiškinius ar sąvokas pasikeitimas ir kt. Bet apskritai daugelio žodžių virtimo archaizmais priežastys yra neaiškios.

Be leksinių, gali būti dar ir kitokių – fonologinių, morfologinių, darybinių, sintaksinių archaizmų, arba senybių. Fonologiniai – tai fonemos bei jų junginiai, išnykę iš kalbos fonologinės sistemos (pvz., sen. anglų kalbos dvibalsiai ea, eo, ie, sva. kalbos pučiamasis th ir kt.). Morfologiniai archaizmai – tai išnykusios žodžių formos (pvz., anamui, tėvamus, sakytumbime), o darybiniai – išnykusios darybos priemonės (pvz., deminutyvinių daiktavardžių daryba su priesaga -elius: lytelius „lietutis“, poterėlius „poterėlis“). Pagaliau sintaksiniai archaizmai – senovinės sintaksinės konstrukcijos (pvz.: atmink manęs, numirė saulei nusileidžiančiai). Tačiau visų šių archaizmų rūšių analizė yra atitinkamų kalbotyros šakų, o ne leksikologijos dalykas.

Nuo archaizmų reikia atskirti istorizmus. Istorizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. pvz.: antstolis „teismo sprendimų vykdytojas“, aukštinis „dūminės pirkios anga dūmams išleisti“, baudžiava, lažas, piesta „medinis indas grūdams trinti“, skiltuvas „geležėlė ugniai skilti iš titnago“, spragilas „javų kūlimo rankomis įrankis“, tijūnas „dvaro prievaizdas“, vyža „toks iš karnų pintas autuvas“, žagrė „toks arklas“; angl. halbard „toks senovinis ginklas, alebarda“, musket „muškieta“; vok. Kurfürst „kurfiurstas, valdantysis kunigaikštis“, Minnesänger „minezingeris, viduramžių riterių poetas“; pranc. druide „žynys (keltų)“, echevin „miesto magistrato narys“ ir kt.