Leksika

Leksika yra kalbos žodžių visuma, trumpai tariant, žodynas (šiaip žodynas dažniau reiškia knygą, į kurią surašyti žodžiai). O žodžius, jų parinkimą ir vartojimą tiria kalbos mokslo šaka leksikologija.

Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Nemaža žodžių išlikę net iš indoeuropiečių prokalbės. Kalbininkai yra nustatę, kad itin dažni žodžiai motina, duktė, brolis, akis, avis, ugnis ir panašūs turi neabejotinų atitikmenų sanskrito, senovės graikų, lotynų, slavų, germanų ir kitose indoeuropiečių kalbose.

Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių. Jų iš esmės yra trys grupės:

– nevartotinos svetimybės, kurias vadinsime barbarizmais, kad atskirtume nuo vartotinų svetimybių;

– nevartotini vertiniai, kuriuos vadinsime vertalais, kad atskirtume nuo vartotinų vertinių;

– netinkama reikšme pavartoti žodžiai, kuriuos kai kas vadina semantizmais.

Suabejojus dėl kokio žodžio ar jo reikšmės, reikia tikrintis norminamojoje kalbos literatūroje.

Dabar informacija, įskaičiuojant ir žodžius, jų vartojimą, yra tokia didžiulė, kad žmogaus protas, atmintis nebegali visko aprėpti. Todėl žodynai yra nepakeičiami pagalbininkai. Juk mūsų laikai – tai žodynų ir enciklopedijų amžius. Su jais įžengėme į interneto epochą.

Pagal apimtį žodynus galima skirstyti į išsamiuosius ir atrankinius. Išsamieji paprastai yra daugiatomiai – į juos dedami visi kalboje pasitaikantys žodžiai. Kiti žodynai yra atrankiniai: vienuose surašyti bendrinei kalbai tinkami, t. y. bendrinės kalbos žodžiai, kituose – kurios nors tarmės ar žymaus rašytojo raštų, trečiuose – tarptautiniai žodžiai, ketvirtuose – tam tikrų sričių terminai ir t. t. Jau yra beveik visų mokslo ir meno sričių (matematikos, fizikos, medicinos, muzikos...) lietuviški terminų žodynai. Šiuos žodynus kuria patys tos srities specialistai. O kalbininkai tik pataria, nurodo, kuris terminas geriausiai atitinka kalbos sistemą.

Pagal žodžių išdėstymo tvarką žodynai paprastai būna abėcėliniai – žodžiai dedami abėcėlės tvarka, nes taip lengviausia juos surasti. Tačiau pasitaiko ir atgalinių, kur žodžiai dedami abėcėlės tvarka pagal žodžio galo raides, arba dažninių, sudarytų pagal žodžių dažnumą. Teminiuose žodynuose žodžiai ir jų junginiai grupuojami pagal reikšmių artimumą.

Žodžiai gali būti atrenkami pagal epochą, taigi, be dabartinės kalbos, esti ir istorinių žodynų.

Žodynus galima skirstyti pagal turinį: vieni žodynai yra lingvistiniai, kiti – enciklopediniai, kuriuose aiškinami ne patys žodžiai, o jų žymimos sąvokos.

Žodynai gali būti skirstomi ir pagal kalbų kiekį: be vienkalbių, būna dvikalbių ar net keliakalbių žodynų, skiriamų vertėjams ar šiaip norintiems išmokti kitų kalbų. Kad tokių žodynų reikia, suvokta jau seniai. Lietuviškų žodynų istorija prasideda kaip tik nuo trikalbio lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių žodyno, kurį parengė ir apie 1620 m. išleido Konstantinas Sirvydas. Dabar, kai šalių bendravimas suintensyvėjęs, turime savo kaimynų (rusų, lenkų, latvių) ir visų svarbesnių Vakarų Europos kalbų dvikalbius žodynus.

Savotišku „klaidų" žodynu galima laikyti „Kalbos praktikos patarimus“. Čia abėcėlės tvarka surašyta ir pataisyta viskas, kas kalboje pasitaiko negera: nevartotini žodžiai ir posakiai, netinkamos jų reikšmės. Šis žodynas kartu yra ir žinynas, nes jame aptariami ir pavojingesni gramatikos dalykai: giminė, skaičius, laipsnis, kiekvienas linksnis ir pan. „Kalbos praktikos patarimai“ ypač parankūs, kai reikia surasti tinkamus klaidų pakaitus. Praverčia ir panašaus tipo leidiniai „Kaip nereikia kalbėti“ (1991) bei „Kanceliarinės kalbos patarimai“ (2002).

Naudingi ir įvairūs specialieji žodynai.

Tarptautinių žodžių žodynuose (jų yra ne vienas) pasitikriname, ar tarptautinis žodis tinka lietuvių kalbai, kaip jį rašyti, kirčiuoti, kokios jo norminės reikšmės.

Kaip jau minėta, yra daugelio mokslo, meno, technikos sričių terminų žodynų – ir aiškinamųjų, ir dvikalbių ar keliakalbių. Juos sklaidome, kai gilinamės į vienos kurios srities kalbą. Kokie lietuviški terminų žodynai yra išleisti, galima pasižiūrėti bibliotekų sisteminiuose kataloguose arba Aldonos Paulauskienės knygos „Lietuvių kalbos kultūra“ gale. Daugelį svarbių terminų padės pasitikslinti, susieti juos su kitomis Europos kalbomis vartojamais terminais iš anglų kalbos išverstas žodynas „Eurovoc“, apimantis visas Europos Bendrijos veiklos sritis: politiką, tarptautinius santykius, teisę, ekonomiką, prekybą, finansus, socialinius klausimus, švietimą, mokslą, verslą, pramonę, transportą ir kitką.

Kalbai patikslinti, praturtinti labai naudingi sinonimų (Antano Lyberio), antonimų (Irenos Ermanytės), palyginimų (Klementinos Vosylytės), frazeologizmų (Jono Paulausko) žodynai.