Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai
Santykiniai būdvardžiai,
vartojami metaforiškai, dažnai nebeišreiškia ryšio su kokia nors
medžiaga, bet tampa atitinkamos reikšmės kokybinių būdvardžių
sinonimais:
Tėvas turi
geležinę
(kietą) ranką. Tėvo dainos geležinis
(šiurkštus) žodis.
Žodžiai krinta lašas po
lašo akmeninę (kietą) širdį pratašo.
Ši diena bus ilga
be varinio (geltono) saulėlydžio.
Tokiais santykiniais
būdvardžiais tik išreiškiamas subjektyvus kalbančiojo požiūris į
daiktus.
Kai kurie kokybiniai
būdvardžiai savo ruožtu kartais labiau pabrėžia ne pažymimojo
daikto ypatybę, o jo priklausymą tam tikrai grupei:
Bet... ką čia, ar tu ne
iš žvejų krašto, ne bėdino (vargšo) žvejo duktė?
Čia griozdūs (kaip
griozdai) šiekštai ir žabai trapūs.
Dažniausiai santykinę
reikšmę įgyja sudurtiniai būdvardžiai:
Veltui skėstašakiai
(skėstų šakų) klevai ūžė, šlamėjo, tardamiesi su
giliai dūsaujančiu eglynu, dūluojančiu antroje upokšnio pusėje,
slėny.
Šimtasparnis (šimto
sparnų) marių vėjas ištiesė bures.
Toks būdvardžio vartojimas
labai būdingas beletristiniam stiliui, kur glaustumas vaidina ne
antraeilį vaidmenį. Viename žodyje sukoncentruodami ištiso
junginio (būdvardžio ir daiktavardžio) reikšmę, rašytojai
daiktus apibūdina labai raiškiai ir glaustai.
|