Vientisinis sakinys
1. Arčiau pažymimojo žodžio vartokime tą
pažyminį, kuris išreikštas įvardžiuotine forma.
Žvarbūs rudens lietūs prausė senąją aukštą
(= aukštą
senąją) liepą.
2. Kai sakinyje yra derinamasis ir
nederinamasis pažyminys prieš pažymimąjį žodį, pirma rašome
derinamąjį, o prieš pat pažymimąjį žodį nederinamąjį.
Derinamojo ryšį su pažymimuoju žodžiu rodo galūnė, o
nederinamasis, nukeltas į priekį, lieka nelabai aiškus.
Buvo karšta vasaros diena.
Gražiuose panemunės šlaituose išaugo puikūs
pastatai.
Buvo graži, saulėta vėlyvo rudens diena.
3. Nederinamasis pažyminys nekeltinas po
pažymimojo žodžio be specialaus stilistinio tikslo.
Eilėraštyje ,,Dvidešimt sū piešiamas žiaurus
likimas mažos gėlių pardavėjos (=
žiaurus mažos gėlių pardavėjos likimas).
4. Neįterpkime tarp pažyminio ir pažymimojo
žodžio ilgo šalutinio sakinio.
,,Brisiaus galas yra šuns likimo palyginimas
su seno žmogaus, kuris, kada sulaukia senatvės, tampa niekam
nereikalingas ir visų apleistas, likimu.
(= Apsakyme ,,Brisiaus
galas šuns likimą rašytojas sugretina su žmogaus likimu: abu
jie, sulaukę senatvės, niekam nereikalingi ir visų apleisti).
5. Išskirtinis būdvardinis arba dalyvinis
pažyminys turi eiti tuoj po pažymimojo žodžio. Jeigu tarp jų
įterpiami kiti žodžiai, nukenčia minties aiškumas.
Rašytojas sukuria valstietės merginos paveikslą,
patyrusios visus sunkumus (=
paveikslą valstietės merginos, patyrusios visus sunkumus).
6. Pažyminį ir pažymimąjį žodį sudarančius
žodžius derinkime vieną su kitu.
Vakarienei priedo gavome trintos
(= trintų) bulvių
sriubos su skrebučiais.
7. Išskirtiniu pažyminiu daikto ypatybė
pasakoma tada, kai ją norima labiau iškelti aikštėn, logiškai
pabrėžti. Jis vartotinas aprašymuose, kur reljefiškai iškeliamos
žmonių, daiktų, gamtos reiškinių ypatybės. Labiau tinka reikšti
statiškas, nuolatines daikto ypatybes.
Lėtai judina vyšnios savo šakas, nubirusias
pusraudonėm uogom.
Atskubėjo paliepiečiai, apsiginklavę vėzdais,
basliais, šakėmis.
8. Šalutinio sakinio veiksmažodinis tarinys
geriau negu atitinkamo išskirtinio pažyminio dalyvis išryškina
veiksmo dinamiškumą, judėjimą.
Iš kūtės pasišokinėdamas išlėkė Gaigalas, už
pavadžio laikydamas išsišėrusią juodmargę karvę, kuri iš smagumo
rietė uodegų, muistė galvą ir stripuliavo kaip girta.
9. Šalutiniai sakiniai turi savo atskirą
tarinį, todėl yra savarankiškesni už išplėstines dalyvines,
padalyvines, pusdalyvines konstrukcijas. Jie vartojami tada, kai
minčiai teikiama daugiau dėmesio, o aplinkybės kai mintis
teturi antraeilę reikšmę. Šalutinį sakinį vartojame, kai reikia
iškelti veiksmo dinamiškumą, stiprumą, intensyvumą.
Kai tik pjūklus paleido, pirmu kirčiu kai tik
kirto, džink ir nulaužė pjūklą, ir papūsk į nosį.
10. Jungtukas prieš paskutiniąją vienarūšę
sakinio dalį rodo, kad išvardijimas baigtas.
Šaltis sukaustė ežerus, upes ir balas.
11. Pabrėžiant vienarūšių sakinio dalių
išvardijimo narius, prieš kiekvieną iš jų vartojama dalelytė.
Tai daro kalbą emocingą, ekspresyvią.
Ir miškuose, ir laukuose šiemet daug sniego.
12. Vienarūšės sakinio dalys turi reikšti
kuriuo vienu pagrindu skirstomas sąvokas. Klaidingai jungiamos
sakinio dalys, reiškiančios giminines ir rūšines sąvokas.
Į parduotuvę atvežė vaisių ir apelsinų
(= vaisių: apelsinų,
obuolių ir bananų).
13. Negalima painioti veiksmų ir jų padarinių,
vartojant vienarūšes sakinio dalis.
Prasidėjo žudynės, ašaros, krašto niokojimas
(= prasidėjo
žudynės, niokojimas pasipylė žmonių ašaros).
14. Nedera vienarūšiškai vartoti žodžių, kurie
žymi nevienarūšius, nesugretinamus dalykus.
Jam patinka literatūra ir krepšinis
(= literatūra.
Mėgsta jis ir krepšinį).
15. Vienarūšės sakinio dalys paprastai esti
vienodos gramatinės išraiškos.
Daiva mėgsta dainavimą ir groti
(= dainuoti ir groti).
16. Vienarūšiai tariniai kartais reikalauja
skirtingų linksnių. Jeigu to nežiūrime, sakinys tampa
nesklandus.
Vasario 16-oji verta, kad ją minėtų, gerbtų,
didžiuotųsi (=
ja didžiuotųsi).
|