Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Kirtis ir priegaidė

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.

Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki – trumpasis.

Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas – antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai – lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.

Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti).

Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.

Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: tvas, krmas, láisvė, kálnas.

Tvirtapradę priegaidę gali turėti:

a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: dti, výras, lóva, dmai, žuolas, brsti, rankis, sksti;

b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: láimė, áugti, léisti, peva, púodas;

c) mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em, en, er, pvz.: kálnas, ámžius, lángas, kártis, kélti, sémti, ménkė, gérti.

Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trumpi, pvz.: ùiti, gùiti, tltas, kmti, pnti, vrti, kùlti, stùmti, dùrklas.

Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fèrma, hèrbas. Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapèutas, farmacèutas, bòileris (toks katilas).

Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.: stãlas, sõdas, eti, laũkas, tiñklas, lañkas.

Tvirtagalę priegaidę turi:

a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rãgas, tãkas, mẽdis, kẽlias. Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: raga, takù, medžiùs, keliùs;

b) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lkti, vỹkti, sõdas, mšis, rstas, sksti, lsti, sisti;

c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: lakas, laũkas, eti, šiẽnas, ruõšti, mulas;

d) mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur, pvz.: basas, rastis, lañkas, kaklas, gesti, reti, reñgti, vekti, vikas, kišti, liñkti, kivis, guti, trupas, uñkšti, puvas.