Kas yra kalbos figūra
Kalbos figūra yra tam tikra sintaksinė konstrukcija, vartojama,
norint kalbą padaryti raiškesnę.
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno:
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno! (M.)
Poetas kreipiasi į mus, tarsi būtume jo akivaizdoje, savo mintį
pasako ne paprastu tiesioginiu sakiniu, o retoriškai sušukdamas.
Be to, norėdamas ją labiau įteigti, kartoja ir išvardija (čia
tavo kūnas... čia grynai dvasiai...).
Arba: Ragu dangų rėžia, barzda žemę šluoja.
Čia reiškiniai gretinami, remiantis tuo, kad jie yra priešingi.
Mat, šitaip pateikiami, jie vienas kito turinį labiau išryškina
bei pabrėžia.
Iš ryškiausių kalbos figūrų galima nurodyti retorinį kreipinį,
retorinį klausimą, retorinį sušukimą, kartojimą, laipsniavimą,
polisindetoną, asindetoną, paralelizmą, antitezę, elipsę,
nutylėjimą, inversiją, periodą.
Vienos minėtųjų figūrų tarp savęs artimai santykiauja ar net
giminiuojasi, pavyzdžiui, retorinis klausimas ir retorinis
sušukimas, kartojimas ir laipsniavimas, elipsė ir nutylėjimas,
kitos tam tikra prasme yra priešingybė, pavyzdžiui, paralelizmas
ir antitezė, polisindetonas ir asindetonas.
