Kalbos struktūra

Būdama universali bendravimo priemonė, t.y. apimdama visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, kalba turi gana sudėtingą sandarą, arba struktūrą. Ji susideda iš įvairios kokybės elementų, arba vienetų, kurių kiekvienas atlieka skirtingą vaidmenį, turi skirtingą paskirtį.

Mažiausias kalbos vienetas yra fonema (gr. „balsas, garsas“), kuri šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar p). Tačiau, jeigu mes jas tam tikru nuoseklumu sujungsime į vieną kompleksą, tada jau turėsime reikšminį kalbos vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.

Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema (gr. „forma“). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi morfemas: tar- ir -ti.  o žodis pa-saul-in-is – net keturias morfemas. Nesunku suvokti, kad morfemomis vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa (pvz., žodžio berti šakninė morfema gali būti realizuojama ir kaip ber-, ir kaip bėr-, plg. bėr-ė; žodžio avis vienaskaitos įnagininko galūninė morfema gali būti realizuojama ir kaip -imi, ir kaip -im: avimi, avim).

Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema (gr. „posakis, žodis“), kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema – tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).

Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr. „sandara“). Sintagmema – tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg. eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu į universitetą). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas logema (gr. „žodis, posakis, teiginys“).

Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais. Todėl jie dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie raiškos plano. Tačiau, be garsinio apvalkalo, visi jie, išskyrus fonemą, turi dar ir tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir išskiriami dar šio plano vienetai.

Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr. „ženklas, požymis“). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi su „davimo“ sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema – su „miegojimo“ sąvoka ir pan.). Šnekoje semema realizuojama atskiromis reikšmėmis, susijusiomis su tam tikrų kalbos vienetų forma (pvz., duoti reikšmė – „daryti, kad kas gautų“, duodu – „darau, kad kas gautų“, duoklė – „davinys“ ir pan.).

Taigi kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro tokie vienetai (drauge su jų atitikmenimis šnekoje):

fonema – garsas,

morfema – morfa,

leksema – žodis,

sintagmema – žodžių junginys (sintagma),

logema – sakinys.

Be šių, jau kaip skirtingo plano (t.y. turinio plano) vienetas dar yra:

semema – reikšmė.

Tarp visų čia suminėtų kalbos vienetų (fonemų, morfemų, leksemų, sintagmemų, logemų) gali būti dvejopi santykiai: sintagminiai ir paradigminiai. Sintagminiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (pvz., tarp fonemų d↔i↔r↔b↔t↔i žodyje dirbti, tarp morfemų darb↔inink↔as žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas↔žmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Paradigminiai santykiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.).

Kai turimos galvoje šiodvi santykių rūšys, lingvistinėje literatūroje kalbama apie sintagmatiką (sintagminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą) ir paradigmatiką (paradigminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą). Be to, kartais dar vartojami terminai sintagminis planas, paradigminis planas, kai norima pažymėti vieną katrą iš šių tyrinėjimo aspektų.