Kalbos kultūra – minties kultūra

Žodis – netarpiška minties tikrovė. O jeigu taip, tad, norėdami aiškiai ir tiksliai kalbėti, pirmiausia turime išmokti aiškiai ir tiksliai mąstyti. Ir atvirkščiai, kalbame nevalyvai, sujauktai, logiškai nenuosekliai, bet kaip dėl to, kad logiškai neapdorojame savo minties. Juk kalbėti bet kaip – tai pirmiausia mąstyti bet kaip.

Dažnai nesuvokiame arba nepaisome elementarių skirstymo reikalavimų, darome niekuo nepagrįstą minties šuolį, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su veiksmo objektu, laužome tapatumo dėsnį ir t. t.

Nepaisome skirstymo reikalavimų:

Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys.

Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojais, rašytojais, mokslininkais ir kt.

Konservatorijoje sudarytos meninės koncertinės brigados, į kurias įeina įvairių žanrų atlikėjai ir skaitovai.

Čia žmonės tame pačiame sakinyje skirstomi ne vienu pamatu: vienur pagal gyvenamąją vietą, kitur jau pagal lytį, arba pagal gyvenamąją vietą ir pagal profesiją, arba pagal specialybę.

Labai dažnai per daug staiga šokame nuo vieno dalyko prie kito – darome nepateisinama minties šuolį:

Petras Cvirka parašė romanus „Žemė maitintoja“, „Frank Kruk“, „Meisteris ir sūnūs“, kelis apsakymų rinkinius ir mirė 1947 m.

Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių.

Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį.

Teiginius, kad P. Cvirka. mirė 1947 m., turėtume reikšti atskirais sakiniais – nederėtų jų suplakti su kita informacija: P. Cvirka parašė, „Žiemę maitintoją“, kitus romanus, apsakymų rankinius. Taip pat nešokti tame pačiame sakinyje nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio.

Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą.

Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitur – jį visą. Sakykime:

Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo.

Sąvokai sutekame požymį, kurio ji neturi:

Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.  

Klausimas yra ne realizmas ir modernizmas, o tai, ką iš jų rinktis. Sakykime: Realizmas ar modernizmas – štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.   

Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai:

Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai.

Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš, susijaudinimo.

Jei būdavo ir tokių, tai švarūs ir tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai gal tik šitaip galvoti stengėsi.

Išvada neina iš prielaidos: Nors Katrė buvo veikli, gyvybinga, tačiau ji troško meilės. Išeitų, kad jei žmogus esti veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.  

Kartais turime dalinę loginę klaidą – sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas iš Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę lemia ne vien ji.

Dažnai logiškai ydingos būna įvairios mūsų vartojamos specialios išraiškos priemonės:

Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti.

Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje.

Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio.

Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas.

Kodėl, teigiant, kad nenori matyti, sakoma: žiūri pro akinius? Juk juos dedamės dėl to, kad norime geriau matyti. Stačiagalviais tegalima atlikti kryptį turintį veiksmą – šokti, verstis, smegti, o rūdyti taip neįmanoma. Kas gi tiesina duobėtą kelią? Jį reikia lyginti.

Dažnai tame pačiame sakinyje būna ne vienas, o du ar keli loginiai netikslumai:

Surastas ir sutvarkytas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlio kapas, kuriame palaidotas J. Zdanavičius. Jeigu žinomas, tai kam dar reikėjo surasti? Kaip santykiauja 1863 m. sukilėlis su J. Zdanavičium? Išeitų, jog tai skirtingi asmenys. Kadangi turimas galvoje vienintelis žinomas tos apylinkės kilimo 1863 m. sukilėlis, sakinį galėtume taisyti taip: Surastas ir sutvarkytas vienintelio žinomo 1863 m. sukilėlio J. Zdanavičiaus kapas (arba: Surastas ir sutvarkytas kapas, kuriame palaidotas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlis J. Zdanavičius). 

Dažnokai mintį pasakome tautologiškai: Donelaitis – pirmasis Lietuvoje grožinės literatūros pradininkas. Pradininkas negali būti ne pirmasis.