Kalbos klaidos, jų priežastys, pobūdis, skirstymas, taisymas 

Gali kilti klausimas, kodėl taip daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra – tai norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos. Tačiau jeigu kalbos kultūrą suprantame kaip tam tikrą kalbotyros šaką ar bent praktinį kursą, tai jos tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti, aiškinti, kaip, kokiais būdais kurią klaidą taisyti. O pačios geros kalbos pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija, gramatika ir kitos.

Įsidėmėtina, kad nevartotinas kažkieno sukurtas terminas kalbos kultūros klaida. Nėra specifinių kalbos kultūros klaidų. Kiekviena bet kurio lygmens kalbos klaida kenkia gerai kalbos kultūrai.

Kalbos kultūrai labiau rūpi nemotyvuoti kalbos normų pažeidimai, kurie dažniausiai esti netyčiniai, bet pasitaiko ir tyčinių.

Tyčiniai kalbos normų pažeidimai yra tokie, kai vartotojas žino, kaip bendrinėje kalboje turi būti, bet su ta norma nesutinka, jai priešinasi. Daugelis žurnalistų yra girdėję, kad naujųjų anglybių antplūdžio reikia vengti, nes, tarkim, žodį sponsorius puikiai pakeičia rėmėjas ar kartais mecenatas „meno dalykų rėmėjas“, žodį menedžeris – vykęs naujadaras vadybininkas, bet pasidavę madai, konjunktūrai šiuos žodžius pavartoja. Rašytojas Juozas Baltušis, turbūt ignoravęs redaktorių pastabas, „Sakmėje apie Juzą“ įkyriai vartojo slavišką būdvardį rodus ir nuprastino šiaip jau gerą, vaizdingą romano kalbą. Tik labai retai masiški tyčiniai kurios nors normos pažeidimai kalbininkams yra signalas, kad vertėtų ją peržiūrėti.

Apskritai kalbos klaidų priežastys (jas galima vadinti ir klaidų šaltiniais) yra kelios.

1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui, iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš vokiečių biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (= įvaizdis); vertalų išsireiškimas (= posakis, pasakymas), savistovus (= savarankiškas; nepriklausomas), o taip pat (= taip pat); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (= moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis). Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai: Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę); sausros rezultate (= dėl sausros). Kitos kalbos mažiau veikia tik morfologiją, tartį, kirčiavimą.

2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi. Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Štai viena rytų aukštaičių šnekta apie Panevėžį sako Sudėjau kuodę. Kas ta kuodė? Nežinančiam nė į galvą neateis, kad tai „šieno kupeta, kaugė, kuogė“. Vartodami tokius žodžius, vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis“, vakarų aukštaičių dulpšti – „pamažu dirbti“, žemaičių kūlis – „akmuo“, kelplustu – „greitai, skubomis“. Yra aiškiai tarminės žodžių darybos. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis... (bendrinėje kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas...), tarminių (paprastai su menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis“, dalies žemaičių paršuitis „paršelis“, pietų aukštaičių paukštynas „paukštelis“. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Nevartotina žemaičių graži (= gražūs) žmonės, šiaurės panevėžiškių juodus (= juodi) miltai. Vengiama pietų aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku lauko smėliu... Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja). Dar blogiau, kad tarmės trukdo įtvirtinti bendrinės kalbos kirčiavimą ir tartį, nes ne vienoje jų kirčiavimo ir tarties dėsningumai yra kitokie. Beveik pusė Lietuvos kirtį daugiau ar mažiau atitraukia, todėl ir viešojoje vartosenoje sukirčiuojama mokykla (= mokykla), vadovėlius (= vadovėlius). Daugiausia dėl tarmių, ypač rytų aukštaičių, poveikio plinta trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas, pvz.: kytas (= kitas), sunkūmas (= sunkumas), nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, pvz.: pažimys (= pažymys), grudelis (= grūdelis). Toks tarmiškas kirčiavimas ir tarimas griežtai taisomas.

Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono elementais.

3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu, bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.

Žargonas - labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas“, stipkė „stipendija“, studis „studentas“, univerka „universitetas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, kompas „kompiuteris“, trolis ar trolikas „troleibusas“, svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis“, vidiakas „vaizdo magnetofonas“, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma“, auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja“. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus“ ir blatniakas „apsukruolis“, chebra „sava šutvė“ ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė“, naglas „įžūlus“, krūtas „kietas“ (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas“ buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai“ buvo frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos žargonybė fainas „puikus“, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis“, iš anglų – kreizas „pusprotis, pakvaišęs“ ir kreizinti „kvailioti“. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys“, barakas „bendrabutis“, supakuoti „suimti“. Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (= turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali) ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis (= kirvis).

Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų...) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai nusišėrei (t. y. iškvaišai), kliedėt (t. y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal prisiliuobei „prisigėrei“? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos labai nepagadins ir savas „mados žodis“ varom, pavartojamas reikšme „einam, vykstam, važiuojam“ – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.

Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė...

4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje, kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o Dažnai važiuoju autobusais.

Kalbos klaidos nėra vienodos. Skiriasi jų pobūdis, sunkumas, aktualumas ir kita. Į visa tai atsižvelgiant, klaidos skirstomos smulkiau.

Pirmiausia kalbos klaidos skirstomos pagal kalbos lygmenis, kitaip – pakopas.

Didžiausios klaidos yra tos, kurios gadina ir sakytinę, ir rašytinę kalbą. Tai:

– žodžių parinkimo ir jų vartojimo (kitaip – žodyno, arba leksikos) klaidos,

– žodžių darybos (kitaip – žodžių sandaros) klaidos,

– žodžių formų sudarymo (kitaip – morfologijos) klaidos,

– žodžių junginių ir sakinių sudarymo (kitaip – sintaksės) klaidos.

Morfologijos ir sintaksės klaidas apibendrintai galima vadinti gramatikos klaidomis, nes morfologija ir sintaksė sudaro gramatiką.

Žodžių darybos klaidas kai kas jungia prie leksikos klaidų, nes netinkamai sudarytas žodis – tai dažniausiai nevartotinas žodis, arba prie morfologijos klaidų, nes morfologijai rūpi ne tik žodžių kaityba, bet ir daryba.

Kalbos kultūrą suprantant plačiau, skiriamos dar stiliaus klaidos. Tai tokios pusklaidės arba nepageidaujami dalykai, kai galima pasakyti trumpiau, aiškiau, tiksliau, gražiau, įtaigiau, o nepasakoma. Be stiliaus, būna ir logikos klaidų. Visos šios klaidos gadina ir sakytinę, ir rašytinę kalbą.

Tik sakytinei kalbai būdingos tarties ir kirčiavimo, tik rašytinei – rašybos ir skyrybos klaidos.

Svarbus klaidų skirstymas – pagal didumą. Sąlygiškai jas galima skirstyti į dideles, vidutines ir mažas. Didelės klaidos knygoje „Kalbos praktikos patarimai“ (1985) taisomos griežtai (= ...), vidutinės ir nedidelės taisomos su „geriau" (– ...), o ženklu || žymimos beveik neklaidos, bet kai antrasis variantas laikomas kiek geresniu už pirmąjį. Dar tiksliau klaidos pagal didumą skirstomos atskirais sąsiuviniais leidžiamoje naujoje kalbos patarimų knygoje. Žvaigždute (*) žymimos labai didelės klaidos ir pateikiamas griežtas (= ...) taisymas. Tai klaidos, kurios išvardytos „Didžiųjų kalbos klaidų sąraše“ – jis perspausdinamas knygose „Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1987-1998“ (1998) ir „Lietuvių kalbos žinynas“ (2000). Už šias klaidas galima net bausti. Didelės klaidos irgi taisomos griežtai (= ...), bet be žvaigždutės. Vidutinės klaidos taisomos su „geriau“ (– ...). Ženklu || nurodomos mažos klaidos ir beveik neklaidos, kur antrasis variantas tik kiek geresnis už pirmąjį. O ženklas | rodo, kad galima vartoti pasirinktinai.

Kalbos klaidas dar galima skirstyti pagal jų aktualumą, dažnumą tam tikruose kalbos stiliuose arba tam tikrų gyventojų sluoksnių vartosenoje. Aktualios klaidos dabar yra, pavyzdžiui, besiveržiančios anglybės, o nebeaktualios, – tarkim, tik senukų pavartojami barbarizmai abrozas „paveikslas“, dziegorius „laikrodis“, kilbasa „dešra“. Yra klaidų, kurias daro tik mažiau išsilavinę žmonės, pavyzdžiui: Pavėluosim ant autobuso, ant traukinio (= į autobusą, į traukinį) arba Nešk slojikus į skladuką (= stiklainius į sandėliuką), ir yra klaidų, būdingų net kai kuriems inteligentams, pavyzdžiui, Pas mus (= Mums) trūksta ryžto. Kas liečia įstatymus, jie (= O įstatymai) nepakankamai tobuli. Skaitau kelis laikraščius, tame tarpe (= tarp jų, taip pat) „Respubliką“. Dalis klaidų pasitaiko tik sakytinėje kalboje, o į raštus nepatenka. Kai kurias klaidas daro tik tam tikrų profesijų žmonės. Antai didelė klaida Čia protokolas iš kovo 5 dienos (= kovo 5 dienos protokolas) būdinga tik daug iš rusų kalbos pažodžiui vertusiems kanceliarininkams.

Labai svarbu mokėti kalbos klaidą atpažinti ir pataisyti.

Kalbos klaidos taisymas paprastai susideda lyg iš trijų etapų: klaida nustatoma, įvertinama ir randamas pakaitas.

Pirmiausia reikia nustatyti, pajusti, kad tai klaida ar bent įtartinas dalykas, ir pasitikrinti norminamojoje kalbos literatūroje (žodynuose, gramatikose, „Kalbos praktikos patarimuose“). Pajusti padeda kalbinė nuojauta, kitaip – kalbos jausmas, paveldėtas iš tėvų, senelių, taip pat geras kalbinis pasirengimas.

Kad žinotume, kur tikrintis, reikia klaidą įvertinti. Pirmiausia nustatoma, kokio lygmens klaida, nes leksikos dalykus tikrinamės žodynuose, o morfologijos ir sintaksės – gramatikose. Dar žiūrime funkcinio kalbos stiliaus: laisvuosiuose stiliuose abejojamasis dalykas gali turėti stilistinę paskirtį ir yra netaisytinas.

Klaidą nustatyti, pakaitų jai rasti padeda „Kalbos praktikos patarimai“. Iš jų renkamės adekvačiausią, taisomam dalykui tinkamiausią. Jei kokio žodžio pakaitai nepatenkina, galima pasklaidyti Antano Lyberio „Sinonimų žodyną“.

Kalbos klaidų išvengsime, jei rūpinsimės jų prevencija. Užkirsti klaidoms kelią padeda kalbos kultūros ugdymas.