Kalbos kilmės
problema
Kalbos kilmės problema
žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba?
Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug
kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip
atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs
filosofai, rašytojai, kalbininkai.
Seniausiuose įvairių tautų
mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio
nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui, viename Biblijos Mozės I
knygos skirsnyje sakoma, kad dievas davęs visiems daiktams
pavadinimus, o kitame atvirkščiai, kad pirmajam žmogui dievas
parodęs visokius gyvius ir tas žmogus juos pavadinęs. Vienoje
estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius
uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti,
gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad
jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi
kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį
sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti,
kitos šnypšti, trečios gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs,
jog jie atėję anksčiau už kitas tautas. Todėl senis juos išmokęs
kalbėti taip, kaip jis pats kalbėjęs.
Nors tokie mitai yra
žmonių fantazijos vaisius ir nieko bendra neturi su tikrąja
kalbos kilme, tačiau jie įdomūs kaip savotiški senovės žmonių
mėginimai atskleisti kalbos, tos ryškiausios žmogiškosios
savybės, atsiradimo paslaptį.
Pirmieji, kurie bandė
moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų
filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su
klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto,
tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės. Vieni iš jų
(vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai
remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos
dovana. Kiti (vad. anomalistai) priešingai: manė, kad daiktų
pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias
analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efezo
(VI-V a. pr. m. e.), o anomalistų Demokritas iš Abderos
(V-IV a. pr. m. e.). Pastarasis atmetė analogistų tvirtinimus,
kalbos dieviškosios kilmės hipotezę ir materialistiškai aiškino
pavadinimų atsiradimą.
Senovės graikų filosofų
pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais
laikais. Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo,
arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino,
kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio
pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių
čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad
visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių
(pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį.
cuckoo, pranc. coucou gegutė ir kt.). Tačiau
šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus
XVII-XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas
G.Leibnicas, žymūs XIX-XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly,
prieštarauja keletas aplinkybių. Visų pirma tai, kad
pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra,
būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas
(tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir
pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo
žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų
kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys
žodžiai. Pagaliau ketvirta, išorinio pasaulio garsams
pamėgdžioti reikia labai išlavėjusio šnekos aparato, o tokio
pirmykštis žmogus dar negalėjo turėti.
Kita populiari, iš
antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija jaustukinė,
arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba
jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą,
džiaugsmą, baimę ir kt. emocijas. Tie jaustukai ilgainiui įgavę
simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo
vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a.
prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų
gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir
kt. Tačiau šiai teorijai galima padaryti bemaž tuos pačius
priekaištus kaip ir onomatopėjinei, būtent: jaustukinių žodžių
kalbose yra mažai, būtiniausias žmogui sąvokas reiškiantys
žodžiai neturi jaustukinės kilmės požymių, be to, sunku taip pat
įsivaizduoti ir abstrakčių žodžių atsiradimą iš jaustukų.
Naujesniais laikais
pasirodė ir daugiau įvairių kalbos kilmės teorijų bei hipotezių.
Pavyzdžiui, XIX a. antrojoje pusėje filosofų L.Nuarė ir
K.Biucherio buvo sukurta vad. darbo šūksnių teorija, pagal
kurią kalba atsiradusi iš pirmykščių žmonių darbą lydėjusių
sušukimų. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O.Jespersenas
iškėlė originalią hipotezę apie kalbos atsiradimą iš
pirmykščių žmonių dainavimo bei žaidimo (Die Sprache entstand
als ein Spiel, rašė jis).
Visų čia suminėtų teorijų
bei hipotezių svarbiausias trūkumas tas, kad jos kalbos
atsiradimo problemos nesieja su paties žmogaus kilme ir žmonių
pirmųjų kolektyvų susidarymu. Tuo tarpu kalba yra visuomeninis
reiškinys, nes nėra kalbos be visuomenės ir atvirkščiai nėra
visuomenės be kalbos.
Svarbiausi metodologiniai
kalbos kilmės problemos sprendimo principai yra tokie: 1) kalbos
kilmė negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme; 2) kalbos
kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo ir 3) kalbos
kilmės negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.
Tam, kad būtų galėjusi
atsirasti kalba, visų pirma reikėjo atsirasti pačiam žmogui,
t.y. reikėjo jam išsiskirti iš gyvulių pasaulio. Biologinės
tokio išsiskyrimo, o kartu ir kalbos atsiradimo prielaidos buvo:
priekinių galūnių atsipalaidavimas ir vaikščiojimas stačiomis,
atitinkamas smegenų ir šnekos padargų išsivystymas, o socialinės
primityvių gamybos įrankių gaminimas ir kolektyvinis darbas,
sukėlęs poreikį bendrauti.
Remiantis paleontologijos
(t.y. mokslo, tiriančio senųjų organizmų iškasenas) duomenimis,
manoma, kad maždaug prieš milijoną metų tam tikrose žemės
vietose bandomis gyvenusi labai išsivysčiusi beždžionių rūšis
australopitekai (lot. australis pietinis, gr.
beždžionė). Jie šliaužioję žeme, jau naudojęsi priekinėmis
galūnėmis ir galėdavę paimti įvairius daiktus, taip pat turėję
gana dideles smegenis, bet dar nemokėję gaminti darbo įrankių.
Vėliau (vad. kainozoinės eros ketvirtajame periode) gyvenusios
kitos beždžionių rūšys pitekantropai, sinantropai,
neandertaliečiai, kurie, sprendžiant iš jų skeletų iškasenų, jau
mokėję gaminti primityvius darbo įrankius ir vaikščioti
stačiomis. Jie, ypač neandertaliečiai, kaip tik ir buvę žmogaus
(homo sapiens) pirmtakai, beždžionžmogiai.
Tie beždžionžmogiai
sugebėję ne tik gamintis iš akmens, kaulo ir medžio primityvius
darbo įrankius, bet ir ištarti tam tikrus artikuliuotus garsų
kompleksus, kurie ilgainiui kaskart vis labiau ir labiau buvę
įprasminami ir, dažnai kartojami, virto pirmykštės kalbos
elementais. Iš štai maždaug prieš 50 000 metų, akmens amžiaus
(neolito) pabaigoje, jau gyvenę dabartinio tipo žmonės, kurie
turėję gerai išvystytas smegenis, abstrakčiai mąstę ir mokėję
šnekėti.
Mokslas dar negali
tiksliau nustatyti, kaip ir kada atsirado kalba, juo labiau
atsakyti į klausimą, kokia ji buvusi pradinėje savo kūrimosi
stadijoje, nes šią stadiją nuo mūsų laikų skiria šimtai
tūkstančių metų. Remiantis įvairių mokslo šakų (kalbotyros,
paleontologijos, antropologijos, archeologijos ir kt.)
duomenimis, galima tiktai nustatyti,
kokioje Žemės geologinės istorijos eroje ir kokiomis sąlygomis
bei aplinkybėmis turėjo atsirasti žmogiškoji kalba.
Nėra abejonės, kad
pirmykštė kalba, susikūrusi daugybės šnekos aktų pagrindu, buvo
primityvi ir skurdi, nepasižymėjo nei raiškos priemonių gausumu,
nei įvairumu. Tiktai vėliau, per šimtus tūkstančius metų pamažu
tobulėjant darbo įrankiams ir plečiantis žmogaus mąstymui, kalba
darėsi vis turtingesnė ir įvairesnė bendravimo ir minčių
reiškimo priemonė.
Su klausimu, kaip atsirado
kalba, glaudžiai susijęs ir kitas klausimas ar ji atsirado
vienoje kurioje žemės rutulio vietoje, ar keliose? Į šį
pastarąjį klausimą taip pat nelengva atsakyti. Tačiau daugelis
mokslininkų linkę pritarti vad. poligenezės (gr. daug +
kilmė) teorijai, t.y. kad kalba atsirado ne vienoje vietoje.
Jeigu ji būtų atsiradusi vienoje vietoje (monogenezės
teorija), tada sunku būtų paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek
daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.
|