Kalba ir tautiškumas
Genys margas, o pasaulis dar margesnis, sako
žmonių išmintis. Be gamtos įvairovės, galima stebėtis žmogaus
gyvenimo įvairove. Kiek jame tautų tautelių, kalbų kalbelių,
koks skirtingas žmonių būdas, tikėjimas, kokie įvairūs
papročiai, o žmogus vis tiek yra žmogus. Jis drauge ir didelis,
ir mažas, ir kuriantis, ir visa naikinantis. Nuo neatmenamų
laikų, nuo pačios pasaulio pradžios karai ir karai, kraujas ir
kraujas: iš vienos pusės grobimas, plėšimas, mažesniųjų ir
silpnesniųjų naikinimas (ir ne vien tik su kardu, bet ir
ekonomiškai), o iš antros pusės kovos dėl nepriklausomybės,
tautiškumo, religijos, stengimasis išlikti, sustiprėti, o
sustiprėjus, jei galima, ir pasiglemžti...
Tokia tat istorija, tokia tikrovė. Ir gal ne
vienas žmogus yra pagalvojęs kaip būtų gera, jei nebūtų nei
kalbos barjerų, nei kraujo liejimo dėl kokio žemės gabalo ar
religinių įsitikinimų... Ir Šventajame Rašte Pradžios knygoje
įrašyta tokia sakmė ar legenda apie Babelio bokštą: Visa žemė
turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš
rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte (Pietų Mesopotamijoje) ir ten
įsikūrė. Vieni kitiems sakė: Eime, pasidirbkime plytų ir jas
išdekime. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių
bitumą. Eime, jie sakė, pasistatykime miestą ir bokštą su
dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume
išblaškyti po visą žemės veidą.
O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto,
kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: Štai! Jie yra
viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų
užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko jiems nebus
negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad
nebesuprastų, ką sako vienas kitam. Taip tat Viešpats išsklaidė
juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą (Pr.
11, 1-8).
Citatos interpretacija gali būti net
prieštaringa. Vieni gali pasigesti paprasčiausios logikos, nes
pirmasis Dievo įsakymas skelbia: Neturėk kitų dievų, tik mane
vieną. Vieną Dievą tegali turėti viena tauta, kalbanti viena
kalba ir turinti tuos pačius vienintelius papročius. O štai
Dievas savo valia ėmė ir sumaišė žmonių kalbą, išblaškė po visus
kraštus, leido atsirasti įvairiems papročiams ir religijoms. Bet
kaip šiame tekste nepamatyti kalbos galios išaukštinimo?! Štai!
Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų
užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko jiems nebus
negalimo! Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga.
Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša Postilės Prakalboje į
malonųjį skaitytoją rašė: Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi
įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais
žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją
išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti...
Sunaikink ją sunaikinsi santaiką, vienybę ir
gerovę. Sunaikink ją užtemdysi saulę danguje, sumaišysi
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę (Lietuvių literatūros
chrestomatija. Vilnius, 1957, p.65-66).
Aukštos kultūros tautos rūpinosi išrasti raštą,
kad kartų kartoms paliktų savo dvasią ir tai, kas geriausia
sukurta. Laikas sunaikina ištisas tautas ir kultūras, o kalba,
sustingusi rašto paminkluose, pasilieka. Ji taip pat negyva, nes
nėra žmonių, kurie galėtų ją nuolat keisti, derindami su
pakitusiomis gyvenimo sąlygomis, kurdami naujų daiktų ir
reiškinių vardus, pritaikydami ją savo gyvybiniams bendravimo
poreikiams.
Mokslo ir kultūros aukštumas pasiekusios tautos
ir negyva kalba nevirsta dulkėmis. Pavyzdžiui, senovės hebrajų,
graikų, lotynų kalbos yra pagrindinis tarptautinių žodžių kilmės
šaltinis, o be tarptautinių žodžių neapsieina nė viena mokslo,
meno ar kultūros sritis. Vienoje kalboje mažiau, kitoje daugiau
tarptautinių žodžių, bet po visas kalbas jie pasklidę ir atlieka
didelį vaidmenį.
Be to, ilgą laiką lotynų kalba buvo privaloma,
kaip ir tikyba. Ji buvo Bažnyčios kalba beveik iki mūsų laikų.
Buvo virtusi beveik tarptautine, nes daugelis disciplinų Europos
universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose buvo dėstoma tik
lotynų kalba.
Tuo būdu buvo tobulinamas lotynų kalbos mokslinis
stilius. Nė vienas studentas negalėjo įstoti į aukštąją mokyklą,
nemokėdamas lotynų kalbos. Gaila, kad ši tarptautinė kalba
sunyko.
Lietuvių kalba, žinoma, šiuo požiūriu nelygintina
nei su senovės graikų, nei su lotynų kalba. Antikos kultūra
žinoma jau keletą amžių prieš Kristaus gimimą, o lietuvių kalbos
kaip savarankiškos atšakos nuo giminiškų kalbų ieškoma tik
antrojoje pirmo tūkstantmečio po Kr. pusėje. Tačiau filologiniu
požiūriu ji niekuo ne prastesnė už sanskritą, senovės graikų ir
lotynų kalbas, o aiškiai pranašesnė tuo, kad ant XXI a.
slenksčio ji yra gyvos tautos kalba. Ir maloniai glosto
kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio ausį amerikiečio
Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) ditirambas lietuvių
kalbai: Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios
sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą,
turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris.
Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu
kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir
gramatinės struktūros formomis <...>. Nėra jokių abejonių, kad
kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip
lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai,
sukūrusiai, išrutuliojusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą
su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara (Pikčilingis J.
Žodžio interviu. Vilnius. 1982, p.31-32).
Taip, reikia sutikti su J. Pikčilingiu, kad čia
ne mokslinis, bet emocionalusis vertinimas, kuriame yra ir daug
tiesos. XIX a. labai domėtasi lietuvių kalba lyginamosios
istorinės kalbotyros specialistų. Jos faktai padėjo nustatyti
kalbų raidos dėsnius beveik iki prokalbės. Dabar lietuvių kalba
domimasi visame kultūringame pasaulyje ir kitais aspektais.
Pirmiausia tautos dvasingumas, menas, tradicijų unikalumas
traukia svetimšalių dėmesį. O kamgi prireikė mūsų būrų dainių K.
Donelaitį išversti į japonų kalbą?
Be to, ir pati kalba savaime įdomi. Galima
stebėti, kaip archajiška kalba išlieka, prisitaiko prie vis
naujų gyvenimo sąlygų, kokios potencijos išlikti slypi pačioje
kalboje. O tos potencijos yra begalinės; jei istorijos vėjai nuo
žemės paviršiaus nenušluotų tautos, tai kalba pajėgtų būti
tinkama bendravimo priemonė visomis gyvenimo aplinkybėmis.
Tiktai dar yra istorija, tik dar yra mažas, visų
batų tryptas kraštas. Išsivaduota iš Rytų glėbio ir
strimagalviais puolama į Vakarų glėbį. Gal taip reikia, kad
apskritai išgyventume kaip žmonių padermės atstovai? Gal kai kam
ir patinka negerbti savo tėvynės, tėvų kalbos, papročių ir
virsti pasaulio žmogumi, kad vėl galėtume statyti Babelio
bokštą... Gal... Bet kodėl kiti gali gyventi, o mes ne? Maži?
Galbūt... Bet turime didelę kalbą su neišmatuojama vidine
potencija išreikšti visa, kas vyksta pasaulyje. Tai kas, kad
darbdaviai su mumis kalbėsis angliškai, tai kas, kad kai kam jau
nebegražios lietuvių dainos. Gal dar galima turėti vilties
išlikti? Ir tokių minčių užkluptas, prisimeni poeto posmą:
Dangau, tu net vabzdžiui
menkam
paberi būties burtų,
tai kam tada reikia, kam,
kad mūsų nebūtu?
(Just. Marcinkevičius)