Jonas
Jablonskis - Rygiškių Jonas
(1860-1930)
Norint savo kalbos išmokti ir
eiti paskui su savo plunksna į žmones,
reikia mokėti pirmiausia žmonių dainos,
pasakos, priežodžiai suprasti ir
jų kalbos turtais brangenybėmis stebėtis.
J. Jablonskis
Jonas Jablonskis
didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas,
jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas
lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo
progresyvu ir gaju. Jablonskis pirmasis bendrinės kalbos
sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos
teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos
sąžinė (Vydūnas), Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas
greičiau tektų visai tautai (J. Balčikonis).
Jonas Jablonskis kilęs iš
vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos
Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją
(dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą,
kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto
lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.
Baigęs universitetą,
Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių
kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje
mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau
Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas
Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį
iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis
Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko
kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi
Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine,
Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių
vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas
ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais),
Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus
vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.
Po Spalio perversmo
Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje
gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių,
persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas
lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė
universitete.
Jonas Jablonskis yra
bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs
kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai
įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir
sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir
tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų
Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m.
,,Lietuvių kalbos gramatika, kurioje, pasak pasaulinio masto
kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio smulkiausiai ir
tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba. J. Jablonskio
1911 m. Lietuvių kalbos sintaksė ir 1928 m. studija Linksniai
ir prielinksniai padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo
pagrindus.
Visą savo gyvenimą Jonas
Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos
negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka
ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai
mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač
mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė
apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos
klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir
stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai
dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė
bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme,
sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės
kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.
Iš lietuvių kalbos
Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių
konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (=
mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės
(= sykį per savaitę), buvau ant stoties (=
buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje
(= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas
panašių. Po kelis ar net keliolika kartų taisydamas raštų
leksikos klaidas, Jablonskis išvijo iš rašomosios kalbos
lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė
paveikslu, zabovą žaislu, žalnierių
kareiviu, zokoną įstatymu, koronę
bausme, macną stipriu ir kt. Jablonskis
neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui
ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino
laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus
žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje
kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų
žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną
retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų
laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas,
reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė,
kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius,
ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę
vadovaujantis asmuo. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis
mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje
Žodžiai keliauja (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių
kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus:
jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai
buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų
lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje
kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas,
pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė,
pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių.
žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz.,
apšviestūno vietoje paliko inteligentą,
astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos
žemėtyra, literatūros raštuomene,
geometrijos matomoksliu, biografijos
buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus,
kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai
atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.
Jablonskis į mūsų kalbą
yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną
šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai
neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis,
tautietis, valstietis, mokslininkas,
bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė,
įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir
kt.
Jablonskis paleido į
pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus:
pirmadienis, antradienis ir t. t. Jis sukūrė daugybę
gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita,
vardininkas, kilmininkas, naudininkas,
galininkas, įnagininkas, vietininkas,
šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas,
jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui
lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį,
įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto
daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę,
tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį,
priešdėlį, priesagą, linksnį,
linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo
Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus.
Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas,
atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo,
taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi
nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau
Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus
naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra
(= turinys), mokslinyčia (= mokykla),
rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (=
rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.
Pavyzdingą bendrinę
rašomąją kalbą J. Jablonskis savo verstais, redaguotais ir
leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip
prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros
kėlimo.
Jonas Jablonskis išugdė
didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros
kėlėjų, kurių pats žymiausias prof. akad. Juozas Balčikonis
(1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui
surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino
ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos
kultūros darbą.
J. Jablonskis ir J.
Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros
mokyklą.