Įvardis

Įvardis yra viena abstrakčiausių kalbos dalių. Konkretus jo leksinis turinys paaiškėja kontekste. Įvardžiai tiesiogiai nenurodo daiktų, reiškinių ar jų ypatybių, o tik primena jų buvimą. Kontekste įvardžiai pavaduoja daiktavardžius, būdvardžius, o kai kada ir skaitvardžius:

Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti.

– Vakar, pone, mes dėl to nėjom į darbą, kad dvi paskutines savaitės dienas niekad neidavom. Tas dienas mes dirbam savus laukus.

Kadangi įvardis dėl reikšmės neapibrėžtumo gali būti laikomas įvairių vardažodžių pakaitalu, jis yra patogi priemonė sakinius susieti į kalbinę visuma, kontekstą:

Nuo šeimininkės vaistų Alenai nė kiek nepagerėjo, ir ji perdien išgulėjo ant lūstų vienų viena.

Šeimininkas pašaukė savo vaiką, ir šis naujoką keletą vagų pavedė už kamanų.

Šunys šoko ant teisėjų ir patarėjų, griebė vienus už kojų, kitus už nosies ir bloškė taip aukštai į orą, jog tie, krisdami žemyn, visai susikūlė.

Įvardis yra ir labiau nutolusių nuo kits kito sakinių ar net ištisų pastraipų jungiamoji grandis:

Rėkė, šaukė senoji, net išprakaitavo, net šventinė jos skarelė nuslydo nuo galuos. Pagaliau užduso, pavargo. Sėdėjo atsikolusi sienos, giliai dvėsuodama. O šalia jos sėdėjo Damulė, vis taip pat atkakliai nudelbusi akis, niekur nesidairydama.

Jungiamąją funkciją atlieka ne tik asmeniniai, bet ir kiti įvardžiai.