|
Įvardis
Įvardis
yra kalbos dalis, kuri
nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.
Reikšti ir rodyti ne tas pat. Pavyzdžiui,
daiktavardis vyras reiškia vyriškosios lyties žmogų,
nepriklausomai nuo kalbos situacijos, medinis reiškia iš
medžio, taip pat nepriklausomai nuo situacijos. O įvardis aš
reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos.
Kiekvienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo
įvardžiu aš. Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai
daikto ypatybei. Tačiau tai nereiškia, kad įvardis tuščias
žodis. Kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų
įvardžių.
Todėl įvardžiai ir klasifikuojami pagal reikšmę į
poklasius: a) asmeninius,
sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius, pažymimuosius,
klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir
apibendrinamuosius.
Visos gramatikos klasifikuoja įvardžius pagal
reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos
juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam
pačiam poskyriui. Tai priklauso nuo kalbos dalies sudėtingumo ir
nuo skirtingo gramatikų autorių požiūrio į vieną ar kitą įvardį
ir jo formą.
Įvardžiai beveik uždara klasė. Dabartinės
lietuvių kalbos žodyne jų yra 118. Tačiau negalima sakyti, kad
juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos dalių,
turinčių įvardžio kamieną, išlaikantį rodomąją reikšmę. Įvardį
tas nuo prieveiksmio taip skiria tik tai, kad
vienas rodo daiktą, o kitas aplinkybę ir yra nekaitomas kaip
prieveiksmis. Rodymas visai toks pat. Kadangi įvardžiai į vieną
klasę skiriami tik pagal reikšmę, o ne pagal gramatines formas,
tai čia tiktų ir įvardiniai prieveiksmiai. Taip ir žodžiai
manas mana, tavas tava, mani škis
maniškė, turintys gramatines būdvardžio ypatybes, laikomi
ne būdvardžiais, o įvardžiais. Gramatinė rodomoji reikšmė šioje
žodžių klasėje yra lemiama. Tačiau gramatikoje svarbu ir
tradicija, kuri sako, kad įvardis yra vardažodis ir nuo
prieveiksmio skirtinas kaip linksniuojamas žodis nuo
nelinksniuojamo. Ilgainiui ši tradicija turėtų būti sulaužyta.
Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines
ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik
paskui padaryti bendrąsias išvadas.
Įvardžių reikšminės grupės
|
Asmeniniai
|
Pagrindiniai |
aš, mes, tu, jūs,
jis, ji, tamsta, pats, -i |
|
Sangrąžinis |
savęs |
|
Savybiniai |
manasis, -oji,
tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, -oji, jūsasis,
-oji; manas, -a, tavas, -a, savas, -a; maniškis, -ė,
taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė |
|
Parodomieji
(apibrėžiamieji) |
tas, tas, šis, ši,
šitas, -a, anas, -a; toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia,
anoks, -ia; tas pats, ta pati, pats tas, pati ta |
|
Klausiamieji bei
santykiniai |
kas, koks, -ia,
kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, keleri, kelerios,
kelintas, -a, keliolika, keletas |
|
Neapibrė-
žiamieji |
Nežymimieji |
kas, koks, -ia,
kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, keleri, kelerios,
kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas,
kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n)
kas, kaži(n)
koks, -ia, kaži(n)
kuris, -i, kaži(n)
katras,
-a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a
nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras,
-a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras,
-a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas,
-a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis
tas; šioks toks, šiokia tokia |
|
Atskiriamieji |
vienas, -a, kitas,
-a, vienoks, -ia, kitoks, -ia, tam tikras, -a |
|
Apibend-
rinamieji |
Teigiamieji |
visas, -a,
visi, visos, visoks, -ia, abejetas, abu
(abudu), abi
(abidvi), abeji, abejos, kiekvienas, -a, kas
kiekvienas, aliai vienas, -a, tūlas, -a, daug kas |
|
Neigiamieji |
niekas, nė vienas,
-a, joks, -ia, nė koks, -ia |
|
Pabrėžiamasis |
pats, -i |
Asmeniniai įvardžiai
Asmeniniais vadinami
įvardžiai: a) rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs);
b) rodantys daiktus ir asmenis (jis ji, jie
jos).
Asmenis reiškiantys
įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir
papildiniu), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo
žodžiai: aš kalbantysis (adresantas), tu
pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant
keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o
kitą pokalbio dalyvį įvardžiu tu. Šio vaidmens
negali atlikti jokie kiti žodžiai (net įvardžiai). Todėl aš
ir tu ypatingi kalbos ženklai, būtini dialogui.
Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai.
Vienos gramatikos juos laiko atskirais įvardžiais, kitos
įvardžių aš ir tu daugiskaita.
Aš, mes, tu, jūs
gimines rodančių
galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma
priklausomo žodžio forma: Aš pavargęs, -usi, tu geras, -a,
mes pavargę, -usios, jūs geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai
linksniuojami taip:
|
|
Vienaskaita |
Daugiskaita |
|
V. |
aš |
tu |
mes |
jūs |
|
K |
manęs |
tavęs |
mūsų |
jūsų |
|
N. |
man |
tau |
mums |
jums |
|
G. |
mane |
tave |
mus |
jus |
|
Įn. |
manimi |
tavimi |
mumis |
jumis |
|
Vt. |
manyje |
tavyje |
mumyse |
jumyse |
Šauksmininko įvardžiai
neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens
įvardžiai rodo asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais
linksniais:
Tu mane myli, tu
manai, kad aš
labai labai kažin kas.
(S. N.)
Tau ačiū, tėvyne, už
kalbą. Tau ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.)
O jūs, nenaudėlės, dar
nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.)
Tai ne linksnio, bet
paties įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui. Plg. du sakinius:
Tai kodėl, broli, tik dabar susirūpinai savo sūnumi? ir
Tai kodėl tu tik dabar susirūpinai savo sūnumi?
Kreipimasis tas pats, tik viename sakinyje yra kreipinys, o
kitame jo nėra.
Kreipiantis rodoma pagarba ir kitokie jausmai
pašnekovui. Tai padeda išreikšti įvardžio tu daugiskaita,
įvardiškai vartojami žodžiai pats, tamsta, sveikas, mielasis,
meldžiamasis, gerbiamasis, samplaikos jūsų didenybe (šviesybe,
malonybe, ekscelencija, eminencija ir kt.):
O pats kaip manai, ar ne per daug sumokėjom?
Noriu girdėti, kaip tamsta nueini.
(J. Blč.)
Tiesa, aš už tamstą gal truputėlį vyresnė, bet
dar nesu visai pasenusi. (V. M.-P.)
Kur tamstos tokius kuinus dėsite,
juk vos kojas bepavelka. (A. V.)
Žodžiai pats ir tamsta yra
tiesioginiai tu atitikmenys. Todėl sakiniuose neina
kreipiniais. Visi kiti žodžiai ir žodžių samplaikos yra
kreipiniai ir skiriami kableliais:
Brangieji, šiandien susikaupę stovime ant
žuvusiųjų krauju aplaistytos žemės.
Jūsų šviesybe, leiskite jus pasveikinti
gražaus jubiliejaus proga.
Įvardžiai jis ji, jie
jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai
pakeičia daiktavardžius:
Lūšis pikta, tai teisybė; ji galėtų gerokai
žmogų apdraskyti. (V.)
Kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo
Šmukštarą bedieviu, bet be jo išminties ir jos neapsieidavo.
(A. V.)
Krinta klevo lapai. Jie čeža po mūsų kojomis.
Daiktavardžius atstojantys įvardžiai asmeniniais
laikomi dėl to, kad jie įeina į trinarę veiksmažodžio asmenų
sistemą (pirmasis asmuo: a š
dirbu
mes dirbame; antrasis asmuo: tu dirbi jūs
dirbate; trečiasis asmuo: jis, ji dirba jie, jos
dirba). Linksniuojami taip:
|
|
Vienaskaita |
Daugiskaita |
|
V. |
jis |
ji |
jie |
jos |
|
K |
jo |
jos |
jų |
jų |
|
N. |
jam |
jai |
jiems |
joms |
|
G. |
jį |
ją |
juos |
jas |
|
Įn. |
juo |
ja |
jais |
jomis |
|
Vt. |
jame |
joje |
juose |
jose |
Asmeniniai įvardžiai (ypač aš ir
tu)
neblogai išlaikę dviskaitą:
|
V. |
mudu |
judu |
|
K |
mudviejų |
judviejų |
|
N. |
mudviem |
judviem |
|
G. |
mudu |
judu |
|
Įn. |
mudviem |
judviem |
Vietininko nėra, nes jo reikšmė apskritai sunkiai
suderinama su asmens reikšme, o ypač su dviejų asmenų iš karto.
Sangrąžinis įvardis
Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su
visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad
asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos
daiktą. Asmuo tarsi susidvejina jis ir veikėjas, ir
veikiamasis dalykas:
Aš netausoju savęs. Tu netausoji savęs. Jis
netausoja savęs. Mes netausojame savęs. Jūs netausojate savęs.
Jie netausoja savęs.
Šis įvardis neturi vardininko, nes niekada
nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip
linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu:
A š
pataikauju sau. Aš užmiršau save. Tu nesididžiuok per daug
savimi.
Ir taip galima linksniuoti
su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais,
reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis
taip pat neturi. Bet vietininkas kartais pavartojamas net
prieštaraujant logikai:
Susikaupiau savy rūstus
ir nebylus tylios raminančios vienatvės laukimu. (V. M.-P.)
Gražu ir netaisoma,
nors susikaupti savy atrodo sviestas sviestuotas. Kalba
turi savo logiką. Dar galima girdėti:
susigūžė savy, surado savyje jėgų pasipriešinti.
Formų sistema tokia: kilmininkas savęs,
naudininkas sau, galininkas save, įnagininkas
savimi, vietininkas savyje. Visi šie linksniai
pateikti sakiniuose.
Savybiniai įvardžiai
Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o
daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir
priklausymą. (Brolio nėra namie. Ieškau savo brolio. Čia
brolio kepurė.) Tai iš esmės du kilmininkai (K1 ir
K2): K1 reiškia asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į
klausimą ko? K2 reiškia priklausymą asmeniui (ypatybę) ir
atsako į klausimą kieno?
Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir
asmeninių įvardžių kilmininkai. Tik, kaip jau sakyta, įvardis
skiriasi nuo kitų kalbos dalių tuo, kad jo sistemoje viską lemia
reikšmė, o ne forma. Todėl klasifikacija pagal reikšmę ardo
formų sistemas, ir tuo būdu asmeninių įvardžių kilmininkai
atsiduria savybinių įvardžių skyriuje. Be to, savybei rodyti kai
kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt.
įvardžiai turi specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno,
niekieno (greta manęs, tavęs, savęs, ko, nieko).
Visų kitų asmeninių įvardžių kilmininkai (kaip ir
daiktavardžių) skiriasi tik sintaksine funkcija (Mūsų nėra
namie ir Mūsų namai; Jūsų nėra namie ir Jūsų
namai; Jo, jos nėra namie ir Jo, jos namai; Jų nėra namie
ir Jų namai).
Jeigu savybinių kilmininkų neatskirsim nuo
asmeninių įvardžių, remdamiesi priklausymu linksniavimo
sistemai, tai teks pripažinti, kad lietuvių kalboje apskritai
nėra savybinių įvardžių. O tai nelogiška, nes nuo formų
priskyrimo vienai ar kitai klasei pati savybės (kaip ypatybės, o
ne kaip daikto) reikšmė neišnyksta.
Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti
turi net giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių
įvardžių (plg. latvių mans, mana; lenkų moj, moja,
moje; rusų moй, moя,
мoe). Pagal formų sistemą juos
puikiausiai būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai
reiškia,
o
šie žodžiai rodo. Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne
pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.
Tokių žodžių yra ir lietuvių kalboje: manas,
mana, mana; tavas, tava, tava;
savas, sava, sava. Įvardžiuotinės derinamosios
formos: manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji.
Yra darinių ir su priesaga -iškis: maniškis, -ė,
taviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Tačiau šie
žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi
savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau:
Žemė ten gimtoji tėviškė mana.
(S. N.)
Pasiimkit tą savąjį (savo)
neklaužadą.
Jūsiškė (jūsų) žemė geresnė už
mūsiškę (mūsų).
Įvardžio savo santykis su asmeniniais
įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio.
l asmuo: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau
lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę.
Mes kitų nenorim, mes norim tik savo.
2 asmuo: Ne ant savo žirgo pas mane atjojai,
ne savo žiedelį man padovanojai. Ar
jūs savo žemę gint pasiryžę?
3 asmuo: Jis savo jau atsėdėjo.
Jie savo žygiais išgarsino Lietuvą.
Todėl reikia taisyti:
Šią knygą skiriu mano (= savo) tėvui.
Parodomieji įvardžiai
Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba
ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiniai ir kaitomi
skaičiais, linksniais ir giminėmis. Jie rodo daiktus,
nustatydami tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu:
šis, ši,
šitas, šita (artumo
ryšys), tas, ta, anas, ana (atstumo ryšys). Ypatybes
rodantys įvardžiai yra:
toks, tokia, šitoks,
šitokia, šioks, šiokia, anoks, anokia.
Daiktus rodantys įvardžiai
dažniausiai vartojami su daiktavardžiais:
Matydamas mane tokį
linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo.
(J. Blč.)
Tebūna ši diena kaip
krištolas tyra. (V. M.-P.)
Labai retai šie įvardžiai
patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje:
Sėdi ir rašai:
<...> Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė. Tas mūšį pralaimėjo,
šitas ne. Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis
laišką. (Just. M.)
Parodomųjų įvardžių
linksniavimas:
|
Vienaskaita |
|
V. |
tas |
ta |
šis |
ši |
|
K. |
to |
tos |
šio |
šios |
|
N. |
tam |
tai |
šiam |
šiai |
|
G. |
tą |
tą |
šį |
šią |
|
Įn. |
tuo |
ta |
šiuo |
šia |
|
Vt. |
tame |
toje |
šiame |
šioje |
|
Daugiskaita |
|
V. |
tie |
tos |
šie |
šios |
|
K. |
tų |
tų |
šių |
šių |
|
N. |
tiems |
toms |
šiems |
šioms |
|
G. |
tuos |
tas |
šiuos |
šias |
|
Įn. |
tais |
tomis |
šiais |
šiomis |
|
Vt. |
tuose |
tose |
šiuose |
šiose |
Taip pat linksniuojami ir
anas, ana,
šitas, šita.
Ypatybę rodantys įvardžiai
toks, tokia, šitoks, šitokia neretai vartojami su
būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme:
Toks mėlynas dangus.
Šitokia graži diena.
Bet dažniau jie eina kaip
rodomieji pažyminiai:
Jis negražiai pasielgė.
Toks (šitoks) jo pasielgimas turi būti tinkamai
įvertintas.
Pažymimieji įvardžiai
Pažymimieji įvardžiai
sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius
daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę
pat: a) aš
pats, tu pats, jis pats, mes patys, jūs patys, jie patys;
b) tas
pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks pats
ir toks pat, tokia pati ir tokia
pat, šitas pats, šita pati.
Be to, ir prie asmenis reiškiančių daiktavardžių
tokio pažymėjimo ar pabrėžimo esama:
Žmogus (jis) pats turi
nuspręsti. Onutė (ji) pati kalta.
Klausiamieji-santykiniai
įvardžiai
Klausiamieji-santykiniai įvardžiai: kas, kuris
kuri, katras katra, kieno, koks
kokia, kelintas kelinta. Klausiama norint sužinoti
asmenį, daiktą, ypatybę:
Kas ten šnypščia? Ė šnypščia iš kelmo piktoji.
(A. B.)
Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Kas iš
jūs keturių laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu išdaviko
vardu? (S. N.)
Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai
įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui parūpo
žinoti, kieno tai rūmai. (J. Blč.)
Kirvis ir pjūklas ginčijosi, katras iš jų
žmogui naudingesnis.
Įvardžiai katras katra, kelintas
kelinta linksniuojami kaip tas ta, kuris
kuri kaip įvardis jis ji. Kas
turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos
linksnių galūnės sutampa su įvardžio tas galūnėmis.
Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko,
kuris išlaiko pagrindinę klausiamąją reikšmę, atlieka jungiamąją
funkciją, tik skiriasi tuo, ko klausiama:
Ko tu ieškai?
Pasakyk, ko tu ieškai?
ir Kieno tas vaikas? Aš
nežinau, kieno tas vaikas.
Galėjimas klausti ir
jungti drauge šį įvardį laiko viename klausiamųjų-santykinių
įvardžių pogrupyje.
Įsidėmėti! Įvardis
katras vartojamas tik tada, kai kalbama apie du daiktus ar
asmenis, o įvardis kuris tada, kai kalbama apie tris ir
daugiau daiktų ar asmenų.
Katram duosi tą knygą
Adomui ar man?
Paklausk, kuris klasėje
geriausia mokinys.
Ir dar. Klausdami
laiko (dienos, valandos), skaitvardį ir įvardį visada deriname
su pasakytu ar numanomu daiktavardžio diena ar valanda
galininku arba vietininku.
Kelintą (valandą)
jūs išvažiuojate?
Kelinta (diena)
bus rytoj?
Nežymimieji įvardžiai
Nežymimieji įvardžiai: kažin kas, kažin koks,
kažkoks, kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno; kas nors,
koks ners, kuris nors; bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks,
kai kas, kai kuris, kai koks; kas ne kas, kuris ne kuris; kas,
koks, kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas
kitas, šis tas, šioks toks ir kt.
Nežymimieji įvardžiai turi bendrą nežinoma
reikšmę:
Kažkas kopomis artėja.
(S. N.)
Tuo tarpu ant krosnies kažin kas šnibždėti
pradėjo. (L. P.)
Žynys uždegė žabus ir, kai jie įsiliepsnojo,
jis įmetė kokių kvepiančių žolelių.
(J. Blč.)
Ar į mažą kas žiūri, ar mažas gali ką
nudirbti? (P. M.)
Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus
pasakyti, netikslinamus asmenis ar daiktus:
Kas akimirksnį kas nors pakyla.
(J. Dg.)
O kam nors tos audrios naktys laisvę
išdainuos. (S. N.)
Ne tiek džiaugdavaus ką (nors)
nauja radęs, kiek gailestaudavau ko nors neradęs.
(P. M.)
Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš
daugelio, bet nesvarbu kurį ar kokį:
Tegul ateina bet kas, svarbu, kad tik ateitų.
Kai kokio uždavinio ir aš negaliu išspręsti.
Mes kaip miestai esam požemin uždarę kai
kurias savąsias krykščiančias upes.
(Alf. M.)
Kurios ne kurios kieme sugirgžda durys,
pasirodo kas nors iš senesniųjų ir vėl dingsta daržinėj ar
pašiūrėj. (V. M.-P.)
Įvardis vienas, -a kilęs iš skaitvardžio,
bet netekęs jam būdingo tikslumo reikšmės:
Et, čia vienas (toks) žmogelis
man pasakojo.
Įvardinis žodžio vienas vartojimas labai
dažnas pasakose:
Gyveno vienas didžiai galingas karalius.
Atskiriamieji įvardžiai
Atskiriamieji įvardžiai: kitas, -a, kitoks,
-ia, kitkas, tam tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia, vienas,
-a... kitas, -a, vienoks, -ia... kitoks, -ia. Tai įvardžiai,
kurie nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet tiksliai
neįvardija:
Mes žiūrime ilgai į vienas kitą.
(Just. M.)
Laikai juk mainos: slėgė pikti
nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. (M.)
Viena varna nuo mieto
kita į vietą.
Tokiam darbui reikalingas ir tam tikras
pasirengimas.
Valdovų laimė
ji visai kitokia negu prastų žmonių. (J. M.)
Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios
miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti
veda arklius, treti pėsti brenda. (V.
K.)
Tai net savotiškas skaičiavimas, atskiriant
vienus nuo kitų.
Apibendrinamieji įvardžiai
Apibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra
šie:
a) teigiamieji: visas visa, visa,
viskas, visoks visokia, kiekvienas
kiekviena:
Išsirink mane iš visų, kad ryšėtum juodai, kai
manęs jau nebus. (M. M.)
Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas,
kad iš
tolo tik regis gražus margumynas .
(A. B.)
Viskas jam negerai,
viskas ne taip, visi barščiai be druskos. (J. Blč.)
Viešpatie, tu juk matai
sunkų knygnešio kelią. Sako, kad tu skaitai kiekvieną mūsų
knygelę. (Just. M.);
b) neigiamieji: niekas,
joks, nė vienas nė viena:
Jau niekas tavęs taip
karštai nemylės. (M.)
Tos tylos
netrikdė joks garsas, nė vienas medžio lapelio krustelėjimas.
Įvardžių struktūra ir vartojimas
Įvardžių struktūra,
sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi. Visi asmeniniai,
sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji, klausiamieji yra
paprasti, vienžodžiai (aš, tu, jis, tas, šis, anas, kas,
kuris, katras, toks, šioks), yra priesagų vedinių (maniškis,
taviškis, kelintas, kelioliktas), yra dūrinių (kažkas,
kažkuris, kažkieno), yra samplaikų su kitais
įvardžiais ir dalelytėmis (aš pats, tas pat, kas nors, bet
kas, kas ne kas).
Iš įvardžių poskyrių
analizės matyti, kad vieni jų vartojami kaip daiktavardžiai
sakinyje eina veiksniu ir papildiniu ir gali būti pavadinti
daiktavardiškaisiais. Tai asmenis rodantys įvardžiai aš,
mes, tu, jus, jis, ji, tamsta, kas ir sandūros bei
samplaikos su juo kažkas, bet kas, niekas. Giminėmis
kaitomi ir su daiktavardžiais derinami įvardžiai (toks,
tokia, šitoks, šitokia, vienas, viena ir kt.) vadinami
būdvardiškaisiais.
Įvardžiai, rodantys
kiekybę, vartojami nevienodai: keli, kelios vartojami
kaip būdvardžiai; keletas kaip daiktavardis;
keliolika, keliasdešimt kaip prieveiksmis daug arba
kiekybę reiškiantys daiktavardžiai daugybė, būrys, minia.
Šios kiekybę rodančių žodžių vartojimo skirtybės visiškai
sutampa su skaitvardžių vartojimo skirtybėmis.
Ir pagal vartojimą
įvardžių griežtai suklasifikuoti neįmanoma, nes tie patys
įvardžiai tas, ta, šis, ši, kuris, kuri, kitas, kita ir
kt. gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai.
Įvardžių vartojimas
nelemia jų esminės rodomosios reikšmės. Pvz., daiktavardiškai
vartojami įvardžiai vis tiek išlieka įvardžiai, nes jie negali
turėti pažyminių, o būdvardiškai vartojami įvardžiai ypatybę
nusakomųjų prieveiksmių (plg. labai geras, bet nėra
labai toks).
Įvardžių skirstymas pagal vartoseną
|
Daiktavardiškieji |
Būdvardiškieji |
Ir
daiktavardiškai, ir būdvardiškai vartojami |
|
abejetas, aš
(mes), bet kas, daug kas, jis, ji, kai
kas, kas, kas ne kas, kas nors, kaži(n)
kas, kažkas, keletas, keliasdešimt, keliolika, niekas,
savęs, šis tas, tamsta, tu (jūs) |
abeji, abejos,
anoks, -ia, bet koks, -ia, joks, -ia, jūsasis, -oji,
jūsiškis, -ė, kai koks, -ia, kaži(n)
koks, -ia, kažkoks, -ia, kitoks, -ia, koks, -ia, koks,
-ia nors, manas, -a, manasis, -oji,
maniškis, -ė, mūsasis, -oji, mūsiškis, -ė,
ne koks, -ia, pats tas, pati ta, savas, -a, savasis,
-oji, saviškis, -ė, šioks, -ia, šioks toks, šiokia
tokia, šitoks, -ia, tam tikras, -a, tavas, -a, tavasis,
-oji,
taviškis, -ė, toks, -ia, vienoks, -ia, visoks, -ia |
abu (abudu),
abi (abidvi), aliai vienas, -a, anas, -a,
bet katras, -a, bet kuris, -i, kai katras, -a, kai
kuris, -i, katras, -a, katras, -a nors, kaži(n)
katras, -a, kažkatras, -a, kaži(n) kuris,
-i, kažkuris, -i, keleri, kelerios, keli, kelios,
kelintas, -a, kiekvienas, -a, kitas, -a, kuris, -i,
kuris ne kuris, kuri ne kuri, kuris, -i nors, nė vienas,
-a, pats, -i, šis, ši, šitas, -a, tas, ta, tas pats, ta
pati, tūlas, -a, vienas, -a, vienas kitas, viena kita,
visas, -a (visi, visos) |
Ne
rašymas su įvardžiais
Ne su įvardžiais
visada rašome atskirai: ne aš, ne tu, ne tas, ne kitas, ne
visi, ne kažin kas...
Įvardžio gramatinio nagrinėjimo planas
1. Pradinė forma
(vienaskaitos vardininkas).
2. Kalbos dalis (įvardis).
3. Skyrius (asmeninis,
savybinis ar kt.).
4. Giminė (jei turi).
5. Skaičius (jei turi).
6. Linksnis.
7. Kuo eina sakinyje.
Tegu lietūs išpraus tau
veidelį baltai!
Tau (tu)
įv., asm., vns. naud.; papild. (kam tegu
išpraus?).
 |
