Ištiktukai

Ištiktukai – visada ekspresyvus, glaudžiai susiję su veiksmažodžiais. Jei pastarieji išreiškia dažniausiai veiksmų sąvokas, tai ištiktukai, atvirkščiai,– veiksmų vaizdus (akustinius, optinius, dinaminius) ar jų sukeliamus pojūčius. Ištiktukai būdingi šnekamajai kalbai. Iš ten jie patenka ir į kitus stilius, kuriems reikalinga ekspresija. Lietuvių kalba turi labai daug ištiktukų, jų, pakanka įvairių įvairiausiems veiksmams nusakyti:  

Jau ko ko, o dėl popierių tai imasi smarkiai. Tik sutems jau, ir girdi: pykšt... pokšt... pykšt.... pokšt.... pokšt... Pykšt pokšt – gandą duoda, kad popierių neša. Tuojau lapatai, lapatai, lapatai – lekia stačiagalviais raitininkai su karininku priešakyje į pagalbą. Kai lekia šalia, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija, kad su žmogumi negali nė susikalbėt. Dabar jau apsipratau, nes laksto beveik kas naktį, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt, ir aš tau, būdavo, pradedu drebėti...

Visi ištiktukai semantiniu požiūriu skirstomi į tris grupes: garsų, vaizdų ir pojūčių ištiktukus. Pirmųjų dviejų grupių ištiktukais piešiami įvairių veiksmų sukeliami garsai arba vaizdai:

Paėjau galą, apuokas medyje: ū - ūū - ūū!

Marijona su Pauruku baigė versti klojimą. Stojom vėl penkiese: – Draku taku, draku taku... – Kiaukšt!

Tik šmakšt į trobą Antanas. Jau be apsiausto. Vienoj rankoj virvagalį nusitvėręs, antrąja capt urėdą už kuodo – kaip ims raižyti!

Būdavo, įeina Majeris į mūsų raštinę. Bublicas – šast pašoka...

Tokie pasakymai labai ekspresyvūs, ryškiai perteikia veiksmų tęstumą ar staigumą, žadina klausančiojo ar skaitančiojo vaizduotę.    

Pojūčių ištiktukai taip pat daro kalbą ekspresyvią, jais atkuriami žmogaus organizme ir psichikoje vykstantys procesai:

Daryk ką nedaręs, atsiminus Roželę, tuojau, dygt, dygt. Įmanytų, paukščiu lėktų pas ją.

Taip buvau užmiršus, tiktai kniošt – ir atminiau.

Kaip rodo pavyzdžiai, ištiktukai arba sustiprina atitinkamos reikšmės veiksmažodžius, arba eina jų sinonimais (grynaisiais tariniais).