Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose žmonių susibūrimuose.

Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sūneliu, dukrele... Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius santykius su tėvais... Dabar jau galiu į jus kreiptis kaip į subrendusį geros valios žmogų, pasiryžusį laikytis mandagumo ne tik viešose vietose, bet ir namų aplinkoje, draugų susibūrimuose.

Jaunesnio amžiaus žmonėms ypač santūriai reikėtų laikytis vaišėse ar kokiuose kitokiuose susibūrimuose, kur dalyvauja pagyvenusio amžiaus garbingų žmonių.

Didesniuose susibūrimuose, kai vyresniųjų nedaug, jaunimas jaučiasi laisvai, – bematant įsisiautėja jaunystė ir išryškėja nuomonių bei pažiūrų skirtumai. Na ir prasideda ginčai! Iš pradžių ramiai dėstomi logiškai pagrįsti argumentai. Tolyn vis labyn stengiamasi vienam per kitą ryškinti bei stiprinti savo požiūrį, žūtbūt laimėti! Ir ką gi – karštuoliai kelia balsą, stengiasi kitus perrėkti... Kad jų tariamoji ar tikroji tiesa laimėtų, griebiasi paskutinio, deja, nekultūringo ginklo: nukreipia visus savo samprotavimus jau ne į ginčų objektą, bet į pašnekovą. Kliūva jo išsilavinimo stoka, nelogiškas protavimas, net ir charakterio ypatybės...

Taigi – susirinko draugai, o išeidami namo jau net rankos vieni kitiems nebepaduoda. Atseit – priešai...

Deja, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, netgi garbaus amžiaus sulaukę žmonės, ginčui kilus, ne visada geba mandagiai, kultūringai, ramiai dėstyti savo mintis, pažiūras, nereikšdami pašnekovui nepalankių jausmų.

Jeigu vis dėlto pašnekovas užsispyręs laikosi savo nuomonės, geriausiai ramiu balsu, mandagiai jam pareikšti, kad nuomonių skirtumas – ne kliūtis taikiai bendrauti.

Kartais, itin įsisiautėjus audringiems ginčams, tik ramaus charakterio, brandžios sielos asmenybė savo autoritetu gali sutramdyti karštuolių įtampą.