Amžiaus ilgus metus

Augo uosis gražus. (M.)

Melsvame danguje ant arimų pilkų. (A. Vc.)

Jeigu būtų laikomasi įprastinės žodžių tvarkos, turėtume:

Gražus uosis augo ilgus amžiaus metus.

Tokią delčią naktį išviliojo keturis žalčio vaikus į klaidžius miškus.

Aš myliu paprastą mažo vyturio giesmę melsvame danguje ant pilkų arimų.

Jei sakinyje žodžius visuomet tevartotume įprastinėje vietoje, mūsų kalba būtų per daug rami, vienoda ar net monotoniška, dingtų sakinių iškilmingas skambėjimas, nublanktų intonacija, dingtų ritmiškas bangavimas.

Inversija būdinga susijaudinusio, gilų jausmą išgyvenančio žmogaus kalbai. Ji vartojama norint išryškinti bei pabrėžti loginį ar emocinį sakinio kirtį, jo intonaciją, ritmiką:

Už senojo sodo baltavo svyravo beržynėlis, švarus, grynas.

Viskas keitėsi, viskas mainėsi, viskas dengėsi naujom spalvom ir naujais rūbais, neatpažįstamai, nesugaunamai, nesuprantamai.

Atkelkime pažyminius ir būdo aplinkybes prieš pažymimąjį žodį ir prieš tarinį, t. y. į jų įprastinę vietą, ir emocinis jų svoris bei loginis kirtis sumenkės, o paties sakinio ritmiškas bangavimas nublanks:

...baltavo, svyravo švarus, grynas beržynėlis.

Viskas neatpažįstamai, nesugaunamai, nesuprantamai keitėsi.

Inversiškai keičiama įvairių sakinio dalių vieta:

Ėjo jis tris naktis ir priėjo jūras mėlynąsias.

Čia vietomis sukeisti veiksnys ir tarinys, derinamasis pažyminys nukeltas po pažymimojo žodžio.

Lėtas tai buvo žmogus, niekados jis nei balso, nei rankos nepakeldavo.

Čia, pabrėžiant žmogaus ypatybę, į sakinio pradžią atkeliama vardinė tarinio dalis.

Šį rudenėlį vėlų... (S. N.)

Į pirmą vietą atkeltas papildinys, laiko aplinkybė nukelta į sakinio galą, pažyminys – po pažymimojo žodžio. Be inversijos būtų:

Šį vėlų rudenėlį aš laukiau tavęs, savo bernelio...