Homonimai

Žodžiai atsilošti yra homonimai, nes vienodai skamba ir yra visiškai skirtingų reikšmių: vienas reiškia „atlenkti nugarą“, o kitas – „lošiant atgauti tai, kas pralošta“ (tarp šių reikšmių nėra jokio ryšio).

Graikiškai žodis homonymos reiškia bendravardis.

Homonimai yra žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes, trumpiau tariant, homonimai – vienodai tariami žodžiai.

Leksikologijoje kalbama tik apie leksikos homonimus. O homonimija yra būdinga ir kitoms kalbos pakopoms. Homonimija yra toks reiškinys, kai fonetiškai sutampa tam tikrų kalbos vienetų forma, bet skiriasi jų reikšmės. Galima kalbėti apie gramatinius (morfologinius) homonimus: tai fonetiškai sutampančios to paties žodžio formos, turinčios skirtingas gramatines reikšmes, pvz.: kalva (daiktav. vns. vard.) ir kalva (daiktav. vns. įn.), nosis (daiktav. vns. vard.) ir nosis (daiktav. dgs. gal.). Homonimiškos gali būti atskiros morfemos, pvz.: priesaga -tojas  vedinyje mokytojas ir priesaga -tojas vedinyje gydytojas (abiejų šių vedinių darybos reikšmės visiškai skirtingos).

Homonimų yra dviejų rūšių: tikrieji (ištisiniai) ir daliniai (neištisiniai).

Tikraisiais homonimais laikomi tokie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus, ištisinis, t. y. kurių visos gramatinės formos fonetiškai sutampa. Tai žodžiai, priklausantys toms pačioms morfologinėms klasėms, pvz.: lydyti „lietuje laikyti, leisti sulyti“ ir lydyti „kaitinant daryti skystą“, mokėti „duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan.“ ir mokėti „sugebėti ką daryti, išmanyti“, saga „į kilputę ar skylutę neriamas skrituliukas drabužiams susekti“ ir saga „skandinavų sakmė“ ir t. t.

Daliniais homonimais laikomi tokie žodžiai, iš kurių vieno žodžio visos formos sutampa su dalimi kito žodžio formų. Dažniausiai vienas tokios homonimų poros žodis priklauso kaitomų žodžių klasei, o kitas nekaitomų, pvz.: greta „būrys, eilė, rikiuotės nariai“ ir greta „šalia, palei“, risčia „risnojimas, bėgimas žingsniais“ ir risčia „tankiu žingsniu, risčiomis“, valia „psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veikimu“ ir valia „galima, leidžiama“.

Homonimų nereikia painioti su homoformomis ir homografais.

Homoformos yra atskiros, atsitiktinai sutampančios bendrinėje kalboje savo fonetine struktūra visiškai skirtingų žodžių formos. Pavyzdžiui: vaiko (daiktav. vns. kilm.) ir vaiko (veiksmaž. es. l. III a.), bado (daiktav. vns. kilm.) ir bado (veiksmaž. es. l. III a.).

Homografai yra tokie skirtingos reikšmės žodžiai (ar jų formos), kurie vienodai rašomi, bet ištariami skirtingai (skiriasi a) priegaide ar b) kirčio vieta), pvz.:

 a) kaltas (įrankis skylėms kalti) ir kaltas (nusižengęs, nusikaltęs), aukštas (turintis didelį mastą į viršų) ir aukštas (vieta ant lubų, antlubis);

b) yra (iš būti „turėti būtį, reikštis tikrovėje, egzistuoti“ ir yra (iš irti „skaidytis į dalis, byrėti, griūti“), tyla (nebuvimas garsų, triukšmo, tyluma, ramumas) ir tyla (iš tilti „liautis kalbėti, triukšmauti“).

Kartais homonimai trukdo suprasti mintį, ypač telegramose, reikalų raštuose. Kliudo ne tik homonimai, bet ir atsitiktinai sutampančios (homoniminės) formos, pavyzdžiui: Mokytojai atnešė gėlių (jie ar jai?). Žąsis gainioja antis.

Sudarydami sakinius, turime homonimus pavartoti taip, kad skaitytojui (ar klausytojui) jie būtų aiškūs.