Hiperbolė. Litotė

Perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo daiktas, reiškinys ar ypatybė meniškai perdedami, yra hiperbolė.

Esti perdedamas daiktų didumas, galia, reikšmė bei svarba, jų skaičius ar kiekis, išpučiamas požymis, veiksmo vyksmo ar būsenos trukmė, tempas, intensyvumo laipsnis ir kt.:

Įpuolusi į trobą, persigando: nebepažįstama dukrelė, sutinusi, pamėlynavusi, užšalusi, tikra numirėlė.

Liemeningos eglės, pušys, glėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušėsi, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi.

Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba.

Hiperboliškai kalbant, negalimas dalykas pasakomas kaip galimas, teigiama, kas neįmanoma. Pavyzdžiui, tautosakoje:

Geras artojas ir žąsinu paaria.

Šuo ir kariamas pripranta.

Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia.

Savo namų ir dūmai saldūs.

Jeigu žodis daiktą ar reiškinį ne didina, o atvirkščiai, jį meniškai mažina,– toks perdėjimas yra litotė:

Upę perbridęs, šaukšte prigėrė.

Po varginančių vasaros karščių, kurių metu dažnai reikėjo žygiuoti be vandens lašo daugelį dienų, prasidėjo ankstybos rudens liūtys.

Litotė dažnai reiškiama tam tikra neiginio konstrukcija:

O Alena buvo ne iš prastųjų. Be to, ir ne iš kukliųjų.

Galimas daiktas, tas kivirčas ir nepasižymėjo visomis protingumo savybėmis.

Perdėjimas – tiek padidinimas, tiek sumažinimas – dažnai reiškiamas palyginimu:

Katrė verkė, kaip lietus lijo.

Šyvis lengvus, gerai išteptus ratus nešė kaip skiedrą, parietęs sprandą.

Badmiriai žmonės varpas skynė, bulbes dar kaip žirniukas didumo kasė.