Gyvumas

Labai brangintina kalbos ypatybė – gyvumas. Apie autoriaus stilistinį meistriškumą galime spręsti iš to, ar jis geba mintį pasakyti gyvai bei vaizdingai. Gyvumas esti įvairaus pobūdžio. Sakome, kad gyvai rašo, pavyzdžiui, M. Valančius, Žemaitė, Vaižgantas ir kt. Štai Žemaitė ,,Marčioje“ pasakoja, kaip atrodo Vingių trobos vidus pirmąjį vestuvių rytą:

Niekur nė gyvos dvasios nematyti, nė čiukšt: pats įmygis vestuvininkų. Užtat gyvuliai, visą valią gavę, šnerkštė po kertes. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės prieangyje indus, katilus barškino, vartė; žvigindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyje; turbūt padaužos vestuvininkai tyčiomis tai padarė, norėdami senius sušaldyti. Troboje tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, o šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lova. Motina, kojas pakišusi po krosnim, galvą ant židinio tarpuangyje padėjusi, pasigūmurusi dėvimuosius kailinukus, pelenuose skaniai kaip pūkuose miegojo. Paršeliai. susiglaudę apie apgriuvusį židinį, kriūkinosi, prašydami šeimininkės pusryčio, bet ši nieko nejuto. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių; šios mušėsi su katėmis apie išvartytus pieninuotus puodelius. Žąselės, galveles kraipydamos, spoksojo į muzikantus, išsitiesusius ant suolų. Kada tie knarkdami suyzgė, žąselės baidydamosi šnypštė. Asloj, mažne kaip jei kieme, purvynas. o prieangyje – ko besakyti, nė išbristi nebegali.

Jeigu užversime puslapį ir epizodėlį bandysime atpasakoti, mūsų frazė bus kur kas bendresnė, abstraktesnė ir drauge ,,knygiškesnė“, blankesnė. Sekdama šnekamąja žmonių kalba, Žemaitė parenka kuo konkretesnius žodžius: šnerkšti, pliaukšti, rietis, kutnoti, žvigintis, kriūkintis, knarkti, spoksoti, ygzti, šnypšti ir kt.: ji pasitelkia idiomų bei kitų frazeologinių junginių: nė gyvos dvasios, valią gavę, ko besakyti, žodžius vartoja perkeltine reikšme: skaniai miegojo, prašydami pusryčio. Sakinį pagyvina jau tokia priemonė, kaip ištiktukas nė čiukšt. Taigi Žemaitės stilius labai artimas liaudies šnekamajai kalbai ir jau vien dėl to yra toks gyvas.

Gyvos kalbos sakinio siela yra veiksmažodis. Tuo nesunku įsitikinti skaitant: ... O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs, su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė. Kitas pailsęs sustojo, dalgį pasistatęs, suskambino, sužvangino, su pustykle per ašmenis sučerškino, kepurę atsismaukęs, prakaitą nubraukė, diržą ant pilvo patempė ir vėl dalgį į glėbį, ir vėl kinkavo. Kelėsi dabar rytais, kai tik pragysdavo antrieji gaidžiai, žadino mane ir jau kiaurą dieną kalė, lenkė, rantijo, tik kibirkštys tiško.

Tad gyvumo sumetimais pirmenybė dažnai teiktina veiksmažodžiui ir, kur nėra reikalo nevartotina daiktavardinė konstrukcija. Ypač vengtini gyvoje kalboje veiksmažodinių daiktavardžių junginiai vykdyti patikrinimų,, atlikti girdymą ir pan. Jie sakinį daro griozdišką, nesklandų. Užtat jų nederėtų vartoti be reikalo netgi tarnybiniuose raštuose bei mokslinėje literatūroje.

Tikslo aplinkybę lietuvių kalboje dažnai reiškiame veiksmažodžio bendratimi ar jos junginiu:

– Pinigams dėti.

– Kam tie pinigai?

– Dalgiui pirkti.

– Kam tas dalgis?

– Šienui pjauti.

O dažnai visai be reikalo pavartojame veiksmažodinį daiktavardį ar jo junginį: Ekspedicijos dalyviai rinkosi į numatytą vietą pasitarimui (= pasitarti). Mokyklose turi būti indai su vandeniu atsigėrimui (= atsigerti).

Veiksmažodžio veikiamoji rūšis gyvesnė už neveikiamąją: ji iškelia veiksmo vyksmą, parodo veikėją. Užtat sakome: Davei duonos, duok ir peilį. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. O ne: Jei buvo duota duona, tai turi būti duodamas ir peilis. Kaip pasiklojama, taip ir išmiegama. 

Tad nesigraibstykime neveikiamosios rūšies ten, kur ji nebūtina:

Mūsų vienuolikės prarandamos labai svarbios minutės, nepasinaudojama varžovų klaidomis.

Gyvesnė būtų kalba, vartojant veikiamąja rūšį: Mūsų vienuolikė praranda labai svarbias minutes, nepasinaudoja varžovų klaidomis.

Tačiau neveikiamosios rūšies visai nevengiame ten, kur ji dalykiškai reikalinga.

Labai pagyvėja pasakojimas, praeityje vykusį veiksmą perteikiant esamuoju laiku, pavyzdžiui, Žemaitės apsakyme ,,Petras Kurmelis“:     

Atėjo Jam į galvą dėl viso ko apsižiūrėti po namus – rodos pati vaikščiojo po kiemą. Girdi – pęslai žviegia; žiūri – lovys kaip išmazgotas, matyti, nuo pat ryto nešerti. Eidamas per kiemą, mato klėtį pravirą. Žiūri – svetima kiaulė bešeimininkaujanti apie miegas. Išvaręs eina į vidų – taip pat visur tuščia tuščiausia, kaip ir nuo ryto; tik su ta atmaina, kad indai nuo stalo atrinkti ir prieangio kertėj nemazgoti padrėbti. Šaukštai į šalis išsivartę ant žemės. Veizi į šalinę – tuščia lova, pačios nė balso. Prasidžiugo sumetęs, jog nuėjo prie kasėjų paskubinti bulves. Dar eina ir į kluoną. Žiūri – klojime grūdai sukasti į kupetą; ją apstojusios vištos ir paršeliai skleidė atgal, platyn. Vaikis, pavirtęs ant pelų, išsijuosęs bepokaitaująs. Petras, išblaškęs gyvulius, pabambėjęs ant vaikio, iš tolo jau girdi, kaip kasėjai žvengia po daržą ir bulvėmis laidosi.

Gyvumas laimi, esamuoju laiku pakeitus būtąjį dažninį: Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki.

Ir apskritai kalbą gyvina gebėjimas laikus kaitalioti: Užguliau svirtelę dar tvirčiau. Virš žaizdro ėmė šokinėti jau ne liepsnos, o baltos žvaigždelės: pakils ant plėnių skiauterės, pamirguliuos kiek šokčiodamos ir gęsta, o jos vieton jau šoka kitos, dar baltesnės, aikštingesnės ...

Gyvumui praverčia mokėjimas vartoti nuosakos sinonimą, pavyzdžiui, liepiamąją vietoj tiesioginės, asmens sinonimą, pavyzdžiui, antrąjį vietoj pirmojo ar jį pavartoti apibendrinamąja reikšme: Žiūrėk, vienas vaikas keliasi, kitas subliovė kaip telias ... Kiekvieną dabar aprenk, nuprausk, tą papenėk, kitam valgyti paduok, šaukštą; paskui viską paimk, paplausk, vaikščiok aplink juos visus, tūpčiok kaip aplink kažkokius ponus. Liepiamosios nuosakos antruoju asmeniu aprenk, nuprausk, papenėk ir t. t. čia keičiami pasakymai reikia aprengti, reikia nuprausti ..., kuriuos vartojant nebūtų taip gyva.     

Dar plg.: Tokio, brol, melagio aplinkui nesurasi. Ir žinai, kad meluoja, o patikėsi, ir gana. Čia antruoju asmeniu labai gyvai apibendrinami įvairūs asmenys: Jis vartojamas vietoj pasakymų negalima surasti, turi patikėti, negalima nepatikėti ar pan.

Jei norime pasakyti gyviau, vieną ar kitą sakinio dalį – tarinį, papildinį ar kitą – išleiskime, t. y. vartokime tarinio, papildinio elipsę. Antai K. Boruta sakinį Aš kai tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną ir išvažiuosiu į Prūsus antrajame romano ,,Baltaragio malūnas“ leidime keičia: Aš kai tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną ir į Prusus. Šį išvažiuosiu išleidus, sakinys tikrai tampa veržlesnis, dinamiškesnis, artesnis šnekamajai kalbai. Tais pačiais sumetimais M.Katkus „Balanos gadynėje“ išleidžia kiaulių ir peršoka: Daug rodyti nereikia – Margiukas per tvorų. ir prie kiaulių. B. Sruoga „Dievų miško“ sakinyje taip pat „nutyli“ tarinius duoda, trenkia, spiria ir kt.: Prie naujokų surašomojo stalo Liutkė retai tepasirodydavo,– per stambi jis tam buvo figūra. Čia ir veikti jam nelabai buvo kas. Vienam delnu per ausį, kitam kumščiu į pasmakrę, trečiam – batu į pilvą, ketvirtam lazda ... ir viskas.      

Stiliui labai praverčia ir tinkamai. pavartotas ištiktukas:

Stilistiškai nelygu sudėtinio sakinio dalių jungimo būdas: tarnybiniuose raštuose, mokslinėje literatūroje dažnesnis prijungimas, arba hipotaksė, šnekamojoje kalboje bei tautosakoje – sujungimas, arba parataksė.

Šnekamojoje kalboje bei tautosakoje itin mėgstami sudedamieji bejungtukiai sakiniai: Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta. Du bėga, du. veja, keturi šimtai švilpia. Pati buvo besitaisanti eiti vandens, užniko vaikas verkti, sugrįžo atgal pas lopšį. Sakiniai čia sukimba vienas su kitu, nelyginant gerai suleisti akmenys – be jokios „siejamosios medžiagos“. Užtat be jungimo priemonių gyvoje kalboje linkstama vartoti net prijungiamuosius sakinius, pavyzdžiui, V. Krėvės ,,Skerdžiuje“: Gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines. ...Pašauk kurį paršelį „kukut kukut“, tuoj atbėgs į rankas ir bėgios paskui žvieguliuodamas, kol duosi duonos plutelę ar bulvės kąsnelį...

Juo žodis konkretesnis, juo jis vaizdingesnis ir drauge gyvesnis. Todėl neabstraktinkime frazės, kur to nereikia: sakykime žmonės, ne visuomenė, laikraštis, ne spauda, malkos, ne kuras, veršeliai arba viščiukai, ne prieauglis, valgykla, ne viešojo maitinimo įstaiga ir t. t.

O juk dažnai kalbame ir rašome taip: Ši darbšti moteris rūpestingai prižiūri gausų prieauglio (=veršelių) būrį. Į namus buvo atgabenta kuro... Kurą paruošė, sukapojo (=Į namus atvežė malkų, jas supjaustė, sukapojo).

Savo rašiniuose mes per dažnai tenkinamės tokiu bendru veiksmažodžiu, kaip būti: Ežere buvo nendrės, o ant pakaruoklių kapų buvo kryžiai. O visai neseniai visur buvo vandens, visur buvo klanai. Čia galėjome sakyti: Ežere siūbavo, šnarėjo nendrės, o ant pakaruoklių kapų stūksojo, juodavo kryžiai. O taip neseniai visur tekėjo vanduo, visur telkšojo klanai.   

Vartojame per daug kanceliarišką frazę ar žodį: Kai Katrė guli mirties patale, niekas neranda laiko pranešti apie sveikatos stovį jos tėvams. Rašytojas pergyvena, kad jis, dar vaikas būdamas, paleido strėlę į nelaimingo gyvulėlio širdį. Visus, stebėjusius įvykį, užvaldė siaubas. Jurgiuko pelnytas taškas užtikrino pergalę septintokų komandai. Nuo tada Margis susirišo su Juo.

Sveikatos stovis galėtų tikti nebent medicinos įstaigų raštuose, paprastame pašnekesyje sakykime: ... niekam nerūpi pranešti, kad duktė serga, pasiligojusi, bloga. Sakykime: Rašytojas sielojasi, kremtasi, kad jis ... Visus ... apėmė, pagavo siaubas, Jurgiuko pelnytas taškas nulėmė pergalę ... Nuo tada Margis susibičiuliavo su juo.     

Per daug knygiškai skamba prieveiksmiai palaipsniui, specialiai, sistemingai ir todėl keistini sakiniuose: Palaipsniui (=Pamažu, po truputį) salėje šokėjų gausėja. Jis specialiai (=tyčia) prikasinėjo kelyje duobių. Į trimestro pabaigą pasitempė ir Romas, kuris sistemingai (=nuolat) vėluodavo į pamokas.   

Gyvesnio veiksmažodžio lauktume ir tokiuose sakiniuose: Puotai įsilinksminus, nutarė (=įsigeidė, panoro) grafaitė pasiirstyti ežere. Lokio užkluptas, antrasis draugas suvaidino negyvą (=apsimetė, dėjosi negyvas).

Kartais žodį visai išbraukiame, o sakinį kiek pakeičiame: Feliksas išėjo iš namų ir pasuko į cukrainę. Jis nutarė nupirkti (=Jis nupirks) merginai šokolado.

Gyviau pasakome, žodį vartodami perkeltine reikšme: Pakibo tolumoj, saulėlydžio krašte mažas debesiukas. Tai vėl išlenda iš tarp miško dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne primenąs vidurinių amžių tvirtovę,– ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagaliau nyksta tolumoj... Išnėręs iš karklynų, praplaukė jaunas, Adelei nepažįstamas baidarininkas. Naktį atšnypštė baisioji gyvatė... Čia visur galima buvo pasakyti: pasirodė, pasirodo ir t. t., bet veiksmai būtų buvę perteikti ne taip gyvai.

Gyvumas laimi, vienaskaitą pavartojus vietoj daugiskaitos: Ratas, ant ašies braškėdamas, sukasi sunkiai irgi, žemes bjaurias išplėšdamas, teškina šmotais. Ramios, malonios vasaros naktys; medžio užmigęs nejuda lapas.

Jeigu norime, jog kalba būtų kuo gyvesnė, žiūrėkime, kad mūsų išraiškos priemonės – tiek leksinės, tiek gramatinės – kuo labiau įvairuotų ir nesikartotų. Gerų stilistų kūryboje jos tolydžio kinta, atitikdamos veiksmo eigos tempo, situacijos kitimą: Mat, išėjau iš namų, niekur žiburio dar nebuvo. Einu ūlyčia... pamačiau. Gumbakio mergų atdarą kamarą. Įpuoliau... Ten Marė lovą besitaisanti... Aš tą lovą ant šono, priegalvius į kiemą išsvaidžiau, šiaudus ant lipinės išspardžiau... Kaip ji pradės čirkšti!.. Atlėkė ir antroji... Norėjo mane laukan išmesti. Kur aš tau pasiduosiu! Tokį ten padirbau bildesį, kad pats Gumbakis vienmarškinis išpuolė veizėti, ko tos mergos cypia... Pamatęs purvyne priegalvius, kai ims ant jų bartis... Aš pro duris į sodą... (Žemaitė)

Ar būtų taip gyva bei įtaigu, jei Žemaitės Leonas Pagirys pasakotų, tiktai būtuoju laiku, tiktai tiesioginiais pilnaisiais sakiniais? Teliktų turinys, o stilius labai nublanktų. Rašytoja pasitelkia leksinius ir gramatinius – formų ir konstrukcijų – sinonimus ir labai sėkmingai juos vartoja. O, beje, dažnai esti atvirkščiai: ten, kur derėtų vartoti kelis žodžius – daiktavardžius, būdvardžius, veiksmažodžius ir t. t.,– tenkinamės vienu.