Glaustumas

Jeigu norime, kad mūsų kalba būtų glausta, pirmiausia mokėkime atrinkti, kas reikalinga ir kas nebūtina.

Kalbos jėga ir grožis – tai mokėjimas pasakyti kuo daugiau, pavartojant kuo mažiau išraiškos priemonių. Joje neturi būti ne tik nereikalingų epizodų, per ilgų įžangų, ekskursų, bet ir nebūtinų frazių bei žodžių. Glaustos kalbos pavyzdys – patarlės, priežodžiai, mįslės: Praeitoji – užmirštoji. Pasakyta – padaryta. Čia labai dažnai išleidžiama tai, kas numanoma: Svečias į vidų – akys ant lentynos.  Varna nuo mieto, kita į vietą.

Tai vadinamieji eliptiniai išleidimai. Be jų sakiniai būtų: (Kai) svečias įeina į vidų, (tai) šeimininko akys žiūri, ar yra kas padėta ant lentynos. Kai viena varna nulekia nuo mieto, tai kita tupia į  jos vietą.  

Glaustumui padeda ir jungčių, jungtukų bei jungiamųjų žodžių išleidimas: Gera pradžia – pusė darbo. Greit susiūsi, greit iširs.  Nesugautas – ne vagis.

Jei norime kalbėti glaustai, venkime žodžių pertekliaus sakinyje. Jo jau esama sakiniuose: Ji truputį krūptelėjo ir, kažką sušnibždėjusi lūpomis, vėl pradėjo migdytis. Praėjusį šeštadienį įvyko pirmasis sociologų būrelio sociologinis vakaras.

Jeigu krūptelėjo, tai savaime aišku, kad truputį, jeigu sušnibždėjo, aišku, kad lūpomis ir t. t. Taigi aiškiname, kas savaime aišku.  Kalbant apie sociologų būrelio susirinkimą, nereikia nurodyti sociologinis.

Dar didesnio žodžių pertekliaus esama sakiniuose: Palyginus pereitų metų ir šių metų to paties laikotarpio gautus rezultatus, pasirodė, jog šių metų rezultatai 28% geresni už pernykščius rezultatus. Dabar su šios knygelės pagalba galima bus atskirti, kurie grybai naudojami valgymui ir kurie yra nuodingi.

Taisome: Palyginus pasirodė, jog šių metų to paties laikotarpio rezultatai 28% geresni (už pernykščius). Iš šios knygelės sužinome, kurie grybai valgomi ir kurie nuodingi.

Kitur atsisakome šalutinio sakinio – jį keičiame dalyvio, pusdalyvio, padalyvio konstrukcija arba paprasta sakinio dalimi: Visą gamtą atgaivino saulė, kuri patekėjo (=Visą gamtą atgaivino pakekėjusi saulė). Uždelsus reikalą, susidaro tokia padėtis, kad dingsta noras išbristi iš atsilikimo (=Uždelsus dingsta noras išbristi iš atsilikimo).      

Dažnokai netaupiai vartojame įvardžius: Jis nuplakdavo juos rimbu už jų tingėjimą. Sakinyje jų nereikia.

Dar kitur kalbame tautologiškai, t. y. tą patį dalyką nusakome dviem žodžiais: Tonis Fabro iš pasalų šnipinėja, seka savo draugus kalinius ir juos skundžia esesininkams.

Čia iš pasalų nereikalingas.

Kartais visai be reikalo žodžius kartojame: Didiname apsisukimus vidutiniškai nuo 198 apsisukimų per minutę iki 210 apsisukimų per minutę. Paprasta grietinė turi riebalų 30 procentų, o mėgėjų grietinė 40 procentų riebalų.

Sakiniai bus glaustesni ir gyvesni, pasikartojimus išleidus: Greitiname apsisukimus vidutiniškai nuo 198 iki 210 per minutę. Paprasta grietinė riebalų turi 30 procentų, o mėgėjų – 40.      

Dar prasčiau, kai žodžiais ar frazėmis tuščiažodžiaujame: J. Baltušis parodė, kad jie – bejausmiai žmonės. Jiems svetimas toks jausmas, kaip humanizmas. Žmonės būriais plaukdavo į atlaidus iš įvairių vietų. Šiuose atlaiduose būdavo labai daug žmonių.

Nurodytieji sakiniai bei žodžiai nieko naujo nepasako: Jei žmonės bejausmiai, tai jau aišku, kad jiems svetimas jausmas; jei žmonės būriais plaukdavo iš įvairių vietų, tai jau aišku, kad jų būdavo labai daug; jei sunku, tai aišku, kad nelengva. Jais tik pakartojama, kas sakyta.     

Arba: Konradas K. augo muzikalioje šeimoje, kuriai muzika nebuvo svetimas dalykas. Dar, tiesa, ne visai gerai sutvarkyti šaligatviai, kuriais vaikščios pėstieji.

Čia žmogų tuščiažodžiaujant rodo šalutiniai sakiniai, nes jais pasakomos perdaug banalios ,,tiesos“.

Dar plg.: Dirbant apgriuvusioje tranšėjoje, kiekvieną akimirką iškildavo pavojaus klausimas. Atitraukęs akis nuo priešo pozicijų, dairėsi į dangaus peizažą.

Čia tuščiažodžiaujame daiktavardžiais klausimas ir peizažas. Jie vartojami ir nelogiškai.