|
Giminė
Kadangi lietuvių kalbos
tarmėse daiktavardžių giminė įvairuoja, tai ir grožinėje
literatūroje pasitaiko, kad daiktavardžio giminė neatitinka
bendrinės kalbos normos:
Šitai atnešu tamstai
žiedą su rūtais (rūtomis), priimk tuos daiktus
kaipo dovaną nekaltybės dukteries mano.
Veržias į pasaulį vien
platų, kur audros ir viesulos (viesulai) ūžia.
Besiskiriantieji gimine
nuo bendrinės kalbos daiktavardžiai yra vietos kolorito
perteikimo priemonė.
Šnekamojoje kalboje ir
grožinėje literatūroje giminė yra vienas iš emocinio vertinimo
būdų. Vyriškos lyties asmenį vadinant moteriškosios giminės
daiktavardžiu arba moteriškos lyties asmenį vyriškosios,
personažas sumenkinamas, pabrėžiamas jo prigimties neatitikimas
būdo, išvaizdos:
Jo dukterys kazokai,
ne mergos.
Stilistiškai neutraliu
laikytinas toks daiktavardžių giminės vartojimas, kaip Jonas
puikus auklė; Mergina taksi šoferis. Šįsyk tik
išryškėja, kad asmuo dirba vyrui ar moteriai neįprastą darbą.
Kalbančiųjų santykių
intymumą, šiltumą rodo kreipimasis vyriškąja gimine į moteriškos
lyties asmenį:
Tik, Astuliuk, prašau, būk pasiruošusi, nes pavėluosime į
traukinį.
Elziuk!... Šit Jurgis
klausia: ar ta pintinė tai visas tavo bagažas?
Taip kreipiamasi tik į
artimą, gerai pažįstamą žmogų buitinėje aplinkoje. Visais kitais
atvejais taip kreipdamasis, pašnekovas atrodytų familiarus ar
net juokingas.
Moteriškoji giminė
vyriškos lyties .atstovui, reiškiant emocijas, tetaikoma tik
Žemaičiuose:
Motinėle, štai sūnus
mano Kazelė, štai moteris mano Domicė. Atsakė motina.
,,Nu, gerai, gerai, ačiū viešpačiui, kad gyvas tebesi, aš
kartkartėmis meldžiaus už tavo dušią ir tariau jau mirus.
Joni, bėk tu šarpiai į miestelį, paieškok tėvą ir pasakyk Juzelę
parvažiavus.
Tikrinių daiktavardžių
(vardų) giminę kaitaliojant, sustiprinamas komiškas efektas.
Svarbų vaidmenį
daiktavardžio giminė vaidina, kuriant personifikacijas. Giminės
kategorija paremta visiems gerai žinoma pasaka ,,Eglė žalčių
karalienė. Ši pasaka beveik neišverčiama į kitas kalbas dėl
medžių vardų gramatinės giminės skirtybių. Kai įmanoma
rinktis daiktavardžio giminę, poetai renkasi tokią, kuri labiau
sustiprintų išraišką, sužadintų pageidaujamas asociacijas:
Ant mano delno saulėta
gintaro paukštė, ir šiandieną aš tau kalbėsiu apie saulėtą,
gražią gintaro paukštę.
Gėlėtas geguži, meilus,
prakilnus! Buvai man kaip sapnas saulėtas, švelnus...
Moteriškosios giminės
daiktavardis paukštė, sutapdamas gimine su žodžiais
Lietuva, respublika, personifikaciją daro įtikinamesnę,
įtaigesnę; pavartojusi gegužis vietoj įprastinio mėnesio
pavadinimo, poetė pavaizduoja jį kaip mylimąjį, kaip savo meiles
objektą. Daiktavardžiai paukštis ir gegužė,
pakeitus giminę, virsta poetizmais.
Įdomūs stilistiniu
požiūriu bendrosios giminės daiktavardžiai. Jais dažniausiai
kuriamos žmonių ir kitų gyvų padarų charakteristikos:
Čičinsko puikų dvarą
Nuo Mitriūnų ir Lenčių
Suvažiavę duoda garą
Daug bajorų, daug
svečių:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis
Kairys,
Ožkabarzdis
jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žvairas
kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.
(M.)
Tikrai, ypač dideliuose
miestuose, žvirblis yra ne tik drąsus, bet tiesiog akiplėša.
Panašūs pasakymai turi
neigiamą emocinę spalvą, rodo kalbantįjį nepalankiai ką nors
vertinant.
 |
