Išmokime kurti gerus tekstus

Galutinis kalbos kultūros tikslas – ne gerai pavartoti žodžiai, jų formos ir net ne atskiri sakiniai, o geri tekstai. Juk gyvenime bendraujame ne tik pavieniais sakiniais – monologų ar dialogų, bet dažniausiai pereiname į pasakojimus, svarstymus, samprotavimus, o tam jau reikia sakinių grupių, taigi – tekstų.

Tekstai būna ne tik rašytiniai, kaip paprastai juos suvokiame, bet ir sakytiniai – jeigu ką žodžiu kam pasakojame, ką aiškiname, apie ką monologu samprotaujame. (Žodinį tekstą, kad atskirtų nuo rašytinio, kai kas vadina tarptautiniu terminu diskursas.)

Sakytinė kalba yra pirminė, o rašytinė – antrinė, istoriškai daug naujesnė. Sakytinius tekstus bendraudami su aplinkiniais kuriame kasdien, o rašytinius – rečiau, bet ir jų tenka kurti beveik kiekvienam, tarkim, parašyti laišką, kokį būtiną reikalų raštą. Šiaip kokius specifinius tekstus paprastai kuria tik tam tikrų profesijų žmonės: meninius – rašytojai, publicistinius – žurnalistai, mokslinius – mokslininkai, administracinius – valstybės darbuotojai, reklaminius – dažniausiai reklamos specialistai.

Sakytine forma perteikiami oficialesni tekstai yra prakalbos, pranešimai ir paskaitos.

Prakalbos dažniausiai būna agitacinės arba proginės. Agitacinėmis raginama imtis kokios veiklos, o proginės sakomos švenčių, jubiliejų, dovanų įteikimo ar kitų svarbesnių įvykių progomis.

Ne kiekvienas sugeba ekspromtu pasakyti gražią prakalbą, todėl jausdami, kad mums suteiks žodį, mintyse pasirenkime. Pirmiausia, atsižvelgdami į aplinkybes, pagalvokime apie prakalbos stilių. Jeigu renginys iškilmingas, tiks rimtas, gal net kiek pakylėtas prakalbos stilius. Tačiau jeigu tai bus artimo draugo sukakčiai skirta prakalba arba koks užstalės tostas, visų nuotaiką praskaidrins linksmas, žaismingas ar kitaip emocingas stilius. Stenkimės sugalvoti ką nors savito, nenusibodusio. Ypač svarbu graži prakalbos pradžia ir pabaiga. Pradžia – todėl, kad iš karto patrauktų visų dėmesį, pabaiga – kad viską vainikuotų, paliktų gerą galutinį įspūdį.

Prakalbos nederėtų skaityti iš lapelių, bet prieš tai šį tą pasirašyti ir įsiminti galima.

Pranešimai paprastai būna ataskaitiniai ir moksliniai.

Ataskaitiniame pranešime paprastai nušviečiama kokios organizacijos ar kitokio kolektyvo tam tikro laikotarpio veikla. Skelbiami tos veiklos duomenys, nurodoma, kurie iš užsibrėžtų tikslų įgyvendinti, kurie – ne ir kodėl, duodama rekomendacijų dėl ateities darbo.

Moksliniame pranešime pagal pasirinktą kurios srities temą skelbiami atliktų mokslinių tyrimų ar kitokios mokslinės veiklos rezultatai, nurodoma jų reikšmė. Jei pranešime kalbama apie individualų darbą, jis yra labiau mokslinis-metodinis (pavyzdžiui, mokytojo pranešimas kokiame pedagoginiame renginyje). Tokiame pranešime apibendrinama geroji darbo patirtis, atskleidžiama jos taikymo nauda.

Ataskaitinį pranešimą pirmiausia būtina pasirašyti, nes jo tekstas dažniausiai pridedamas prie renginio protokolo. Pasirašomos ir tam tikrų įstaigų, jų padalinių darbo ataskaitos, tik šių tekstai dažniausiai garsiai neskaitomi. Pravartu turėti pasirašius ir mokslinio bei mokslinio-metodinio pranešimo tekstą, nors išimtiniais atvejais tokį pranešimą galima daryti pagal detalų planą.

Paskaita – tai žodinis kokio nors dalyko ar temos išdėstymas, mokslo ir mokymo ar bent kokių žinių populiarinimo sintezė.

Paskaitos gali būti vienkartinės, kada koks specialistas kokiame renginyje paskaito paskaitą, tarkim, besidominčiai kokiu klausimu visuomenei, bei akademinės, kai pagal tam tikrą programą dėstomas kursas pastoviems klausytojams, kaip paprastai daroma aukštosiose mokyklose.

Sunkiau skaityti vienkartinę paskaitą, nes auditorija įvairi, nepažįstama ir reikia greitai įvertinti klausytojų reagavimą, nuotaiką, į tai atsižvelgti: galbūt lengvinti ir įvairinti dėstymo stilių, kartais ir keisti paskaitos planą – ją trumpinti, atsisakyti kai kurių dalių, kitaip pasukti turinį, jį suaktualinti.

Paskaitai – ir vienkartinei, ir akademinei – reikia gerai pasirengti. Paprastai pasirašomas paskaitos tekstas ar bent detalus planas, kuriame būtų pagrindiniai faktai, skaičiai, kiti svarbieji duomenys. Vis dėlto iš lapo paskaitos geriau neskaityti. Ji klausytojus labiau patraukia, kai lektorius kalba gyvai mąstydamas ir improvizuodamas, su natūraliomis šnekamosios kalbos intonacijomis. Išimtis gali būti daroma toms paskaitoms (paprastai akademinėms), kurias klausytojai konspektuoja, ypač jei nėra to dalyko vadovėlio.

Nei paskaitos, nei pranešimo ir juo labiau prakalbos pabaigoje nereikėtų sakyti „Ačiū už dėmesį“, nebent kokiame tarptautiniame renginyje visi taip sako ir nėra kaip išsiskirti, šis posakis jau tampa įkyriu štampu, kuris vėjais paleidžia kartais tikrai gražią paskaitos ar prakalbos pabaigą. O jei klausytojų dėmesio nebūna? Tada toks pasakymas iš viso netinka.

Sakant prakalbą, skaitant paskaitą ar pranešimą, reikia iš anksto pasirūpinti kalbos gerumu. Kad ji būtų pavyzdinga, būtina pasitikrinti abejojamų žodžių ir terminų kirčiavimą, tarimą, jų vartojimą. Jeigu nepasitikime savo jėgomis, paprašykime, kad koks patyręs kalbos specialistas parašytą tekstą suredaguotų, sukirčiuotų sunkesnius žodžius. Nesklandžiai dėstantis mintis, kalbos klaidų darantis paskaitininkas klausytojams palieka nekokį įspūdį.

Ne vienam intelektualiųjų profesijų darbuotojui tenka kurti kitokius tekstus: tezes, reziumė, anotacijas, referatus ir kt.

Kas daro konferencijose kokius pranešimus, prieš tai rengėjams paprastai turi pateikti pranešimų tezes – vėliau jos paprastai išleidžiamos atskiru rinkinėliu. Tezės – tai pagrindiniai pranešimo teiginiai, idėjos, mintys (dažniausiai numeruotos). Tezes reikia daugmaž vienodai formuluoti, išlaikyti sistemą, subordinaciją (pavyzdžiui, ir tezėms, ir planams nelabai tinka: 1. Išplėstos miestų teisės. 2. Teisių suteikimas bajorams – vienodžiau, sistemingiau būtų: 2. Teisės suteiktos bajorams). Apskritai tezės turi glaustai, bet tiksliai perteikti pranešimą.

Kartais rašoma savo pranešimo, straipsnio arba knygos santrauka, kitaip – reziumė. Sovietmečiu santraukos dažniausiai buvo pateikiamos rusiškai, dabar – kuria nors populiaria Vakarų Europos kalba: anglų, vokiečių, prancūzų.

Retkarčiais tenka rašyti anotaciją. Joje trumpai išdėstomas kokios (paprastai svetimos) knygos ar kieno straipsnio turinys.

Dažniau rašomi referatai. Referatu bendradarbius galima supažindinti su keliose knygose ar keliuose straipsniuose aprašytomis naudingomis savo darbui naujovėmis, bet dažniau referatai būna mokomieji: mokiniai ir studentai juose apžvelgia kelias knygas ar straipsnius pačių pasirinkta ar vadovų pasiūlyta tema, susistemina perskaitytas mintis, aiškiai ir glaustai nusako referuojamų dalykų esmę, o kokių nors originalių minčių, savų išvadų iš referato autorių nereikalaujama.

Tų minčių ir išvadų prireikia studentų rašomuose darbuose: seminariniuose, kursiniuose ir ypač baigiamuosiuose, kuriuos rašo ir gina bakalaurai, magistrantai, doktorantai. Šių darbų pagrindas turi būti tiksli, patikima faktinė medžiaga, jų analizė. Paprastai apgalvojamas rašomo darbo planas, kokie klausimai bus nagrinėjami, kokios reikės mokslinės medžiagos ir kur jos ieškoti. Tą medžiagą (teiginius, citatas, pavyzdžius) būtina išsirašyti labai kruopščiai, nurodant tikslią metriką: autorių, jo veikalo pavadinimą, išleidimo metus ir vietą, puslapį. Viskas rašytina ne į kokį vieną sąsiuvinį, o į atskirus lapus, kad vėliau juos būtų galima įvairiai dėlioti, grupuoti. Sudėliojus sukauptą medžiagą, išsiaiškinus, ko trūksta, ir papildžius, jau rašomas detalus darbo planas ir pagaliau pats darbas.

Rašant darbą, reikia atsižvelgti į pageidaujamą apimtį arba, jeigu tai bus pranešimas, į jo skaitymui skirtą laiką (1 mašinėle ar kompiuteriu normaliais intervalais rašytas puslapis perskaitomas maždaug per 2-2,5 minutės). Jeigu medžiagos sukaupta per daug ir aprėpti neįmanoma, galbūt temą verta siaurinti, o jeigu jos nepavyko pakankamai rasti, gal verta prijungti kokią kitą artimą problemą ir temą išplėsti.

Svarbu rašomo darbo dalių proporcijos. Reikia mintis dėstyti konkrečiai, dalykiškai, vengti per ilgos įžangos ir pabaigos. Įžanga neturėtų užimti daugiau kaip 1/6, pabaiga – daugiau kaip 1/8 viso darbo.

Jeigu rašomas mokslinis darbas, svarbu laikytis vadinamojo mokslinio aparato: tinkamai sutvarkyti išnašas, citatas, šaltinių žymėjimą išnašose arba tekste, pagal nustatytas taisykles pateikti naudotos literatūros sąrašą. Kaip tai daryti, galima pasižiūrėti solidžių leidyklų išleistose naujausiose mokslinėse knygose arba pasiieškoti bibliotekose naujesnių specialių instrukcijų – pavyzdžiui, naudinga Zitos Alaunienės parengta knygelė „Bendrosios kalbos kultūros ugdymo rekomendacijos aukštosioms mokykloms“ (V., 2001).

Rašomi tekstai ne visi esti moksliniai, todėl, kokį tekstą kuriant, visada būtina galvoti apie adresatą, kuriam jį skiriame (koks skaitytojų amžius, išsilavinimas, poreikiai), taip pat nepamiršti siekiamo tikslo. Visa tai turėdami galvoje pasirenkame tinkamą funkcinį kalbos stilių (mokslinį, administracinį, publicistinį, meninį, buitinį) ir jo laikomės: rašytinės formos tekstuose – griežčiau, o sakytinės formos – laisviau, nevengdami ir kitų stilių elementų.

Rašytinio teksto sandaros schema jo dėmenų didėjimo tvarka yra tokia: sakinys – pastraipa – fragmentas – skyrius – dalis – kūrinys (mažesniuose tekstuose tos dalys, ypač didžiosios, bus ne visos). Skyriams paprastai reikia antraščių. Kiekvieną pastraipą būtina pradėti rašyti naujoje eilutėje.

Įvairių funkcinių stilių bei abiejų formų – sakytinės ir ypač rašytinės – tekstams keliami gero stiliaus ir kalbos taisyklingumo reikalavimai. Rašant tekstą, abejotinus dalykus reikia pasitikrinti žodynuose, gramatikose, žinynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje.

Ypač reikia pasitikrinti, kaip rašyti kokius reikalų raštus – prašymus (nebevadinkime jų kaip sovietmečiu pareiškimais), įgaliojimus, protokolus ir pan., nes jų rašymo tvarka ne sykį keitėsi. Dabar juos rašant būtina vadovautis naujosiomis 2001 m. kovo 30 d. patvirtintomis „Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklėmis“, kurios paskelbtos „Valstybės žiniose“ (2001, Nr. 30). Kokie turi būti patys reikalų raštų tekstai, gali patarti Lietuvos archyvų generalinės direkcijos 1994 m. išleista knygelė „Raštvedybos taisyklės“, tik ten pateiktas šių raštų įforminimas (dalykų išdėstymas lape) jau senstelėjęs. Reikalų raštų kalbos taisyklingumo klausimais geriausia tikrintis Prano Kniūkštos parengtoje knygoje „Kanceliarinės kalbos patarimai“ (2002).