Funkcinio stiliaus sąvoka ir požymiai

Kalbos vartojimo sritys. Jas tikslinga skirstyti pagal visuomenės veiklos rūšis bei visuomeninės sąmonės formas. Visų pirma galima skirti dvi dideles kalbos sferas: meninės ir nemeninės (paprastosios, praktinės) kalbos. Pastarąją savo ruožtu vėl skiriame į dvi sferas: buitinę ir dalykinę. Dalykinėje sferoje ryškiausios yra mokslinė ir administracinė sferos. Meninės ir nemeninės sferų sandūroje susidarė publicistikos sfera. Jeigu tariame, kad kiekvieną didesnę kalbos vartojimo sritį atitinka savas funkcinis stilius, tai galima pateikti tokią funkcinių stilių klasifikacijos schemą.

Kalbos akto funkcijos. Kalba yra minčių reiškimo priemonė, tai svarbiausioji jos funkcija, vadinama reprezentacine, referentine. Kalbėjimo akte ji pasireiškia kaip komunikatyvinė funkcija: kalbėdami perteikiame mintis, pranešame ką vieni kitiems, bendraujame. Kalbinės komunikacijos aktas yra sudėtingas procesas, jis turi įvairių aspektų, arba dalinių funkcijų: ekspresyvinę, apeliatyvinę ir kt. Svarbiausias aspektas yra teksto santykis su turiniu, su kalbamąja tikrove. Jis paprastai ir vadinamas komunikatyvine, arba dalykinio pranešimo, funkcija. Gryniausiu pavidalu komunikatyvinė funkcija pasireiškia dalykinių stilių tekstuose, šiaip jau ją atlieka kiekvienas normalus kalbos tekstas. Aiškią dalykinio pranešimo funkciją gali turėti ir grožinio kurinio tekstas, pvz., šie R.Šavelio apsakymo sakiniai: Aerostoties perone pūtė šaltas skersvėjis, snyguriavo. [...] Būrys keleivių, skrendančių 2023 reisu į Vilnių, gūžinėjo perono aikštelėje ir laukė palydovės.

Kiti kalbos akto aspektai yra komunikatyvinės funkcijos tipai, modifikacijos, kartais vadinami šalutinėmis funkcijomis. Iš jų stilistikai ypač svarbi ekspresyvinė funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (bei adresatu). Tam tikri kalbos aktai turi tik ekspresyvinę funkciją. Pvz., pasakymas O, ir tu čia! pašnekovui neteikia dalykinės informacijos (jis pats žino kur esąs), jis mato tik kalbančiojo nustebimą. Tačiau dažniausiai ekspresyvinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų!  ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikatyvinę funkciją, pasako tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmasis dar išreiškia kalbančiojo emocijas. Antrasis sakinys neatlieka ekspresyvinės funkcijos, o pirmajame ji dominuoja. Kurios kalbos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Estetinė funkcija – tai kalbos akto orientacija į patį tekstą. Gryną estetinę funkciją eina beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). J. Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų“. O drauge su asemantiniu tekstu einantis „semantinis (kalbine, o ne menine prasme) tekstas sudrausmina estetinį suvokimą, duoda kryptį poetinei minčiai, apibrėžia asociacijų lauką“. Grožiniame kūrinyje estetinę funkciją atlieka ir dalykinė informacija: cituotieji R. Šavelio apsakymo sakiniai turi tikslą sudaryti tikroviškumo, vaizduojamų įvykių autentiškumo įspūdį (nurodytas lėktuvo reiso numeris, maršrutas) bei pagrįsti tolimesnę veiksmo raidą (dėl blogo oro lėktuvas nepasiekia Vilniaus). Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir ne grožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Kiekvienas kalbėjimo aktas bei tekstas paprastai turi kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Stilistinės ypatybės. Tai tam tikri teksto kalbos bruožai: logiškumas, tikslumas, aiškumas, glaustumas, abstraktumas, konkretumas, objektyvumas, subjektyvumas, emocionalumas, dinamiškumas, statiškumas, vaizdingumas ir kt. Slovakų kalbininkas F. Mikas sako, kad jeigu surinktume visas stilistines ypatybes, minimas mokslo darbuose, jų susidarytų gerokai per šimtą. Vieningesnės tų ypatybių klasifikacijos nėra, jos dažnai grupuojamos priešpriešiais, pvz.: dinamiškumas – statiškumas, glaustumas – ištęstumas, konkretumas – abstraktumas ir pan., taip pat subordinacijos tvarka, pvz., ekspresyvumo sudedamosiomis dalimis laikoma emocionalumas, vaizdingumas, intensyvumas. Kartodamosi tam tikro stiliaus tekstuose, kalbos stilistinės ypatybės tampa skiriamaisiais funkcinių stilių bruožais. Kiekvienam funkciniam stiliui apibūdinti pakanka nurodyti kelias pagrindines stilistines ypatybes, bet nėra vienos nuomonės, kurios ypatybės svarbiausios.