Frazeologija

Prie emocinių ir vaizdinių išraiškos priemonių skirtini frazeologizmai. Jie yra neskaidomi vaizdingi bei ekspresyvūs žodžių junginiai:

lupti vėžius – gėdytis,

nukabinti nosį – nusiminti,

prikąsti liežuvį – nutilti.

Frazeologija yra tų junginių visuma.

Vartojimo pavyzdžiai:

Čia nė jokio nėra reikalo nosies kaišioti į ne savo dalyką, ir aš skundais savo rankų nesitepsiu. Tokių pasakojimų, aiškinimų vaikai išsižioję klausosi, net plaukai jiems ant galvos šiaušiasi. Rytojaus dieną sugrįžus namo, motina man pirtį užkūrė, tėvas nuo savęs pridėjo. Šis Lietuvos kampelis jo išvaikščiotas skersai ir išilgai.

Skirtinos dvi frazeologinių junginių rūšys: idiomos ir laisvesni frazeologizmai.

Idiomos – visiškai sustabarėję junginiai, kur viso posakio prasmė esti labai nutolusi nuo jį sudarančių žodžių reikšmių:

dėti į akį – miegoti,

griežti dantį – niršti,

molio Motiejus – apsileidėlis,

pramušta galva – aistra.

Laisvesniais frazeologizmais laikome ne taip labai sustabarėjusius junginius, kur tarp viso pasakymo prasmės ir jį sudarančių žodžių reikšmių ryšys jau gerokai aptemęs, bet dar juntamas:

įvaryti baimės – įbauginti,

lieti prakaitą – plušėti,

paleisti balsą – pravirkti,

parodyti duris – išvaryti.

Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau. Atsibudo mažasis lopšelyje, ir tas paleido savo balsą. Parodysiu aš jai duris, ko ji čia lando!

Frazeologizmai turi įvairią formą: Jis turi kentėti ir liūdėti, mylėti ir neapkęsti, džiaugtis ir verkti, kaip daro visi žmonės – tie žemės kirminai. Et, kvaila merga, dar grauš pirštus, kad patikėjo ponaičiuku. Ne, baltų pyragų jis nė mieste nerado. Nieko nepadarysi: ten jų viena ranka.

Čia, kaip matome, junginius sudaro du daiktavardžiai, veiksmažodis ir daiktavardis, būdvardis ir daiktavardis, skaitvardis ir daiktavardis.

Dažnai jie reiškiami prielinksniu ir daiktavardžiu: Gerai yra, kad mokslo turi – nereik tau iš peties dirbti. Kas, po galais, nujojo tą krepšiuką.

Kitais atvejais frazeologizmai esti tokios sudėties: būdvardis + būdvardis, skaitvardis + skaitvardis, prieveiksmis + prieveiksmis: Juoda balta – man viskas gardu. Viens du pervaryk per mašiną, ir baigta. Sakyk trumpai drūtai.

Frazeologizmai dažnai turi palyginimo formą, kitaip sakant, juos sudaro sustabarėję palyginimai: Panašus į tėvą – kaip iš akies plėštas. Išėjo it musę kandęs.

Frazeologija kiekvienam stilistui yra tikra labai vaizdingų bei ekspresyvių išraiškos priemonių aukso gysla. Atimk ją iš tūlo rašytojo, sakysim, iš Žemaitės, Vaižganto, P. Cvirkos, I. Simonaitytės, J. Baltušio! Kaip nuskurstų jų stilius be daugelio tų frazeologizmų, kuriuos jie taip meistriškai vartoja!

Pavyzdžiui, Žemaitės pasakojimas be frazeologizmų nei siūlo galo, kaip grobą pūtę ir kt.:

Rytą išaušus iškratė visas kertes, visas klėties palėpes, apvertė antraip visus Juozapo daiktelius – niekur nei siūlo galo, nei pasiutusio popierėlio nerado... 

Išvažiavo kaip grobą pūtę.