Fonetikos sąvoka
Fonetika (graikiškai
phōne ,,garsas) yra kalbos garsų mokslas; kalbotyros
šaka, tirianti kalbos garsų susidarymą ir jų akustines
(girdimąsias) ypatybes. Raides, raidžių ir garsų santykius
nagrinėja grafika (graikiškai graphō rašau)
Fonetikos objektas yra ne tik garsai (balsiai,
priebalsiai, dvigarsiai), bet ir jų derinimo dėsniai, skiemuo,
kirtis, priegaidė, intonacija.
Kalbos garsinės sandaras nagrinėjimo aspektai yra
keli: artikuliacinis, akustinis, funkcinis, ortoepinis.
Pagal tai fonetika (plačiąja prasme) gali būti skirstoma į
artikuliacinę ir akustinę fonetiką (siaurąja prasme),
fonologiją (tiria garsų funkcijas kalboje), ortoepiją
(taisyklingos tarties mokslas). Be abejo, šios dalys yra
reliatyviai savarankiškos, jos gali būti atskiros disciplinos.
Tačiau praktiniais sumetimais lietuvių bendrinės kalbos fonetinę
sistemą tikslingiausia, kad ir glaustai, apibūdinti visais
atžvilgiais.
Artikuliacinė fonetika
(lot. articulatio < articulo aiškiai
tariu, skaidau). Ši fonetikos mokslo dalis nagrinėja kalbos
padargų veiklą. Kalbos padargai yra valdomi centrinės nervų
sistemos impulsų. Kadangi psichomotoriniai procesai mažai
ištirti, artikuliacinė fonetika iš esmės grindžiama periferinių
kalbos padargų veiklos analize.
Pagrindiniai kalbos padargai yra balso stygos,
liežuvis (jo priešakinė, vidurinė, užpakalinė dalis), lūpos,
priešakiniai dantys, alveolės (dantenos), kietasis ir minkštasis
gomurys. Kalbos garsų susidarymui svarbios yra burnos, nosies,
ryklės ertmės. Į jas oras patenka iš plaučių pro bronchus,
trachėją, gerklas. Tačiau pastarieji kvėpavimo organai nelemia
garsų skiriamųjų požymių.
Kad paaiškėtų kalbos padargų funkcijos,
pasižiūrėkime, kuo skiriasi balsių ir priebalsių artikuliacija.
Tariant balsius, oro srovė virpina suartėjusias
balso stygas (taip atsiranda balsas, plg. žodžius balsas
ir balsis), bet ryklės ir burnos ertmėje nesutinka
tikrų kliūčių ir išeina pro burną palyginti laisvai. Todėl
balsiai vadinami nekliūtiniais garsais. Tiesa, kai kurių (ypač
aukštutinio pakilimo) balsių artikuliacijai būdinga tam tikra
sąsmauka.
Pavyzdžiui, tariant ū(ų),
liežuvio užpakalinė dalis būna pakilusi aukštyn prie minkštojo
gomurio, lūpų anga susiaurėjusi. Vis dėlto tarpai tarp kalbos
padargų dar nėra tokie siauri, kad kliudytų orui išeiti be
trinties.
Artikuliuojant priebalsius, kurioje nors burnos
vietoje susidaro kliūtis: aklina uždaruma arba bent ankštuma
(plyšys). Pro tą kliūtį balsinga ar nebalsinga oro srovė turi
skverbtis su didesne jėga, negu tariant balsius. Pavyzdžiui,
tardami priebalsį p, iš pradžių lūpas sučiaupiame ir
užtveriame kelią oro srovei, o po to šią uždarumą susprogdiname;
tardami s, tarp priešakinės liežuvio dalies ir beveik
sukąstų dantų paliekame siaurą plyšelį, pro kurį skverbiasi
oras. Dėl šių priežasčių priebalsiai vadinami kliūtiniais
garsais.
Savitas priebalsių poklasis pusbalsiai pagal
artikuliacijos būdą užima lyg tarpinę padėtį tarp balsių ir kitų
priebalsių. Pavyzdžiui, tariant m, suspaustos lūpos
sudaro uždarumą, bet oras gali laisvai išeiti pro nosį, nes
minkštasis gomurys būna nusileidęs žemyn; tariant l,
liežuvio priešakinė dalis būna prisispaudusi prie priešakinių
dantų, bet tarp liežuvio ir šoninių dantų lieka laisvi tarpai.
Priebalsių (neišskiriant nė pusbalsių)
artikuliacijos vietą galima tiksliai nurodyti. Pavyzdžiui, p
abilūpis, s liežuvio priešakinis, dantinis, š
liežuvio priešakinis, alveolinis, j liežuvio
vidurinis, gomurio vidurinis, k liežuvio užpakalinis,
gomurio užpakalinis. Balsių taip negalėtume apibūdinti. Sakysim,
balsio y (į) artikuliacija yra priešakinė, bet susidarymo
vieta nėra apibrėžta, nes liežuvio priešakinė ir vidurinė dalis
priartėjusi ir prie priešakinės, ir prie vidurinės gomurio
dalies. Vadinasi, priebalsiai yra lokalizuoti, o balsiai
nelokalizuoti.
Balso stygų virpėjimas ar nevirpėjimas tai
skiriamasis skardžiųjų ir dusliųjų garsų požymis. Be to,
virpesių dažnis ir amplitudė pareina nuo kirčio, priegaidės,
intonacijos.
Kalbos padargų veiklą galima nustatyti savistaba
arba eksperimentinės fonetikos metodais. Garsų artikuliacija
tiksliai atsispindi rentgenogramose, palatogramose,
labiogramose. Rentgenograma tai rentgeno aparatu gautas
profilinis kalbos padargų vaizdas. Rentgenogramoje matyti, kokia
yra
liežuvio, dantų, minkštojo gomurio padėtis, kokio tūrio yra
ertmės ir kt. Iš rentgenogramų nustatę, jog liežuvis yra pakilęs
aukštyn, kietojo gomurio link, negalime žinoti, kuriose vietose
ir kiek jis liečia gomurio kraštus, pastarąją garsų
artikuliacijos ypatybę rodo palatograma (lot. palatum
gomurys). Eksperimentų metu liežuvis, prisilietęs prie
milteliais pabarstyto gomurio (arba dirbtinio gomurio
plokštelės), palieka pėdsaką. Tas vaizdas nufotografuojamas ar
kitu būdu fiksuojamas palatogramoje. Lūpų padėtis atsispindi
labiogramoje (lot. labium lūpa). Be abejo, esama ir
daugiau metodų, padedančių aprašyti artikuliaciją.
Akustinė fonetika
(gr. akustikos girdimasis). Jos objektas kalbos
padargų sukelti virpesiai. Akustinę fonetiką dar galima būtų
skirti į dvi dalis: fizinę ir psichinę. Fizinė akustinė fonetika
nagrinėja fizinius kalbos virpesius, o psichoakustinė fonetika
tų virpesių jutimą, suvokimą. Kalbotyroje dažniausiai remiamasi
fizinės akustikos duomenimis. Tačiau neretai vartojami ir
psichoakustiniai terminai, pvz.: tembras, tono aukštis ir pan.
Tariant balsius, balso stygų sukelti periodiniai
oro virpesiai vadinamasis pagrindinis tonas sužadina ryklės,
burnos (kartais ir nosies) ertmių rezonansą. Rezonansiniai tonai
ir lemia balsių kokybę tembrą. Taigi balsiai yra toningiausi,
sonoringiausi (skambiausi) garsai.
Artikuliuojant priebalsius oro srove skverbiasi
pro tam tikras kliūtis ir sukelia neperiodinius virpesius,
kuriuos suvokiame kaip triukšmą (trenksmą, ūžesį, šlamesį,
švilpesį). Virpesių pobūdis ir kiekis nėra vienodas. Duslieji
priebalsiai susideda tik iš neperiodinių virpesių, o skardieji
priebalsiai iš pagrindinio tono ir neperiodinių virpesių.
Pusbalsiai yra gana toningi garsai su nedideliu triukšmo priedu.
Daugelį akustinių požymių galima nustatyti iš
oscilogramų. Oscilografu užrašytų kreivių pasikartojantys žemų
dažnių svyravimai rodo pagrindinį toną, amplitudė intensyvumą,
ilgis trukmę. Oscilogramose atsispindi ir kokybės (tembro)
ypatybės, tik jas gana sunku analizuoti. Į sudedamuosius
virpesius kalbos garsai suskaidomi spektrografu. Balsių (iš
dalies ir pusbalsių) spektrogramose išryškėja būdingieji
dažniai, vadinami formantėmis. Svarbiausios yra dvi pirmosios
formantės, sutrumpintai žymimos F1 ir F2. Pirmoji formante (F1)
esti 250 - 900 Hz, o antroji formante (F2) 400 - 2400 Hz
diapazone. Triukšmo spektras yra platus, be ryškesnių formančių.
Fonologija (gr.
phone garsas, logos mokslas). Jos tikslas
nustatyti fonetinių elementų funkcionavimą kalboje. Skiriami
dvejopi elementai: segmentiniai ir supersegmentiniai (arba
prozodiniai).
Kiekvieną posakį galime įsivaizduoti kaip tiesę,
kurią skirstome segmentais (lot. segmentum atkarpa).
Mažiausias funkciškai savarankiškas tiesinis kalbos segmentas
vadinamas fonema. Fonema yra abstraktus vienetas, kuris kalboje
realizuojamas kaip konkretus garsas. Funkcinį garsų
savarankiškumą rodo tai, kad jie padeda skirti žodžius.
Pavyzdžiui, žodžiai tarė ir darė fonetiškai
skiriasi pirmaisiais priebalsiais. Vadinasi, t ir d
funkcionuoja kaip skirtingos fonemos. Jos atlieka
distinktyvinę (skiriamąją) funkciją.
Garsai kalboje funkcionuoja nevienodai. Balsiai
eina skiemens pagrindu, o priebalsiai tik prisišlieja prie
balsių (pagal tai ir terminas sudarytas
priebalsiai).
Lietuvių bendrinėje kalboje skiemens pagrindą gali sudaryti ir
mišrieji dvigarsiai, kurių antrieji dėmenys yra l, m,
n, r. Tai rodo, jog pusbalsiai funkciškai artimi balsiams.
Fonologijos darbuose pusbalsinės fonemos paprastai apibūdinamos
kaip turinčios ir balsių, ir priebalsių požymių (arba neigiamai
kaip nepriklausančios nei balsių, nei priebalsių klasei).
Centrinę (pagrindinę) fonologinės sistemos dalį
sudaro fonemos, vartojamos grynuosiuose lietuviškuose žodžiuose
arba senuosiuose skoliniuose, visiškai prisitaikiusiuose prie
lietuviškų žodžių modelio. Šiais žodžiais pirmiausia turime
remtis apibūdindami fonemų junginius, jų vartojimą. Bendrinėje
kalboje yra ir naujesnių skolinių, kurių fonemos papildo
sistemą. Tai vadinamieji periferiniai (šalutiniai) kalbos
elementai. Nagrinėdami lietuvių bendrinės kalbos fonologinę
sandarą, negalime atsižvelgti į visas jaustukų, ištiktukų
garsines ypatybes. Šiuose, dažniausiai ekspresyvinę funkciją
atliekančiuose kalbos vienetuose rastume balsių ir priebalsių,
šiaip jau nebūdingų lietuviškiems žodžiams, pvz,: op, fui,
oho, cha. Čia pasitaiko net ir labai keistos darybos garsų,
pvz.: lūpinis, virpamasis priebalsis, kuriuo stabdomi arkliai,
lūpinis, čiulpiamasis garsas, kuriuo šaukiami šunys, raginami
arkliai, nuostabą reiškiantis švilptelėjimas, prasmingas
krenkštelėjimas ir pan. (jų net neįmanoma tiksliai užrašyti).
Nevienodomis sąlygomis realizuotos fonemos kiek
skiriasi. Pavyzdžiui, žodyje tarė t nesulūpintas, o
žodyje tūpė t sulūpintas. Tai tos pačios fonemos
variantai, arba alofonai. Jie funkciškai nėra savarankiški, nes
priklauso nuo konkrečių aplinkybių; sakysim, nesulūpintas t
vartojamas prieš nelūpinį balsį, o sulūpintas t
prieš lūpinį balsį. Taigi fonemų variantai negali savarankiškai
atlikti skiriamosios funkcijos. Kalbėdami paprastai nė
nepastebime fonemų varijavimo, nes jis tiesiogiai nėra susijęs
su žodžių reikšme. Kad pajustume fonemų variantų skirtumus,
turime specialiai sukaupti dėmesį ir analizuoti jų tarimą.
Drauge su segmentiniais elementais kalboje
vartojami ir kiti, supersegmentiniai elementai (lot. super
virš): kirtis, priegaidė, intonacija. Jie apima stambesnius
kalbos vienetus: žodžius, skiemenis, frazes, ant jų yra tarsi
uždedami, užklojami. Supersegmentiniai elementai susiję su
tarimo gaida. Pagal tai jie patys ir juos išreiškiantys
fonetiniai požymiai dar vadinami prozodiniais (gr. prosodia
priedainis, kirtis). Funkciškai savarankiški prozodiniai
elementai yra prozodemos. Jos, kaip ir fonemos, paprastai
atlieka skiriamąją funkciją. Pavyzdžiui, žodžius giria:
giria padeda diferencijuoti kirtis, žodžius šauk
: šauk priegaidė, frazės Pavasaris. Pavasaris?
intonacija. Kai kuriuose darbuose intonacijos prozodemos
vadinamos intonemomis.
Fonologiniai vienetai, ypač prozodemos, atlieka
ir daugiau funkcijų: kulminatyvinę (išskiriamąją),
delimitatyvinę (atskiriamąją) ir kt.
Prozodemos dėl įvairių fonetinių aplinkybių
varijuoja. Sakysim, žodžio kitas, ištarto tvirtinamąja ir
klausiamąja intonacija, prozodiniai požymiai gerokai skiriasi,
bet vis tiek kirčiuotas yra pirmasis skiemuo. Tai tos pačios
kirčio prozodemos variantai. Kirčio, priegaidės, intonacijos
prozodemų variantai nėra pakankamai ištirti ir susisteminti,
todėl apie juos maža ką galima pasakyti.
Tie požymiai, kurie padeda skirti fonemas arba
prozodemas, vadinami distinktyviniais (skiriamaisiais,
diferenciniais, relevantiniais).
Ortoepija (gr.
orthos taisyklingas, epos kalba). Tai fonetikos
mokslo dalis, kurios uždavinys nustatyti tarties normas,
numatyti galimus jų pažeidimus.
Bendrinės kalbos normos nustatomos pagal aiškųjį
tarties stilių. Šiam stiliui būdingas lėtokas kalbos tempas,
ryški garsų artikuliacija. Aiškiuoju stiliumi dažniausiai
kalbama viešose vietose: paskaitose, per radiją, televiziją ir
pan. Buitinėje kalboje, greičiau šnekant, tartis neretai esti ne
tokia aiški, garsų požymiai blankesni, kai kurie elementai gali
būti net visai praleidžiami. Tai vadinamasis šnekamasis stilius.
Dėl tam tikrų istorinių, socialinių, kultūrinių
sąlygų lietuvių bendrinė tartis susiformavo vakarų aukštaičių
kauniškių šnektos pagrindu. Tačiau nereikia manyti, jog bendrinė
kalba yra vienos šnektos kopija. Kai kuriomis fonetinėmis
ypatybėmis bendrinė tartis yra nutolusi nuo vakarų aukštaičių
kauniškių tarties. Be to, esama ir nenusistovėjusių bendrinės
tarties dalykų. Tarties normas padeda įtvirtinti mokykla,
radijas, televizija, teatras, spauda.
Rūpinantis taisyklinga bendrine tartimi, nuolat
susiduriama su normų pažeidimais tarties klaidomis. Kad
galėtume sėkmingiau lavinti tartį, turime žinoti tarties klaidų
priežastis, paplitimą, mokėti vertinti klaidų didumą, gajumą.
Tarties klaidų atsiranda dėl tarmių, svetimų
kalbų, rašybos įtakos bei kitų priežasčių. Lietuvių bendrinės
kalbos ir tarmių fonetinės sistemos skiriasi. Mokantis bendrinės
tarties, iš pradžių bandoma verstis gimtosios kalbinės sistemos
priemonėmis. Sakysim, rytų aukštaičiai, kirčiuotus negalimus
balsius i, u taria pusilgius. Todėl šių vietų
žmonės, šnekėdami ir bendrine kalba, dažnai ilgina kirčiuotus
trumpuosius balsius. Kirčiuoti trumpieji balsiai (netgi žodžio
gale) esti ilginami, pavyzdžiui, ir dėl rusų kalbos įtakos. Mat
rusų kalboje bet kuris kirčiuotas balsis yra pailgėjęs.
Mūsų rašyba nėra gryna fonetinė. Nemaža žodžių
rašome vadovaudamiesi morfologiniu, istoriniu, tradiciniu
principu. Dėl rašybos ir tarties neatitikimo gali atsirasti
klaidų. Sakysim, žodyje iššoko pagal morfologinį principą
rašomos dvi raidės šš, nors bendrinėje kalboje dvigubi
priebalsiai netartini. Dažnas, veikiamas rašto, stengiasi
išlaikyti abu priebalsius šš.
Tarties klaida nelygu klaidai. Vienos yra
didelės, kitos mažos. Didelės tarties klaidos yra tos, kurias
darant pažeidžiama bendrinės kalbos fonologinė sistema:
painiojamos fonemos, prozodemos, nesilaikoma jų kaitos dėsnių ir
pan. Pavyzdžiui, lietuvių bendrinėje kalboje trumpieji ir
ilgieji balsiai yra skirtingos fonemos, nes padeda skirti
žodžius, plg.: lupa : lūpa, lygus : lygūs. Kas vietoj
kirčiuoto trumpojo u taria ū arba vietoj
nekirčiuoto ilgojo ū taria trumpąjį u, tas
pažeidžia bendrinės kalbos sistemą daro stambių tarties
klaidų.
Daug menkesnės klaidos netiksliai tariami
bendrinės kalbos fonemų ar prozodemų variantai. Pavyzdžiui,
daugelis rytų aukštaičių taria ne tokius uždarus kirčiuotus
o, ė, kokie turėtų būti bendrinėje kalboje. Šiek tiek
atviresnis jų tarimas nekenkia fonologinei sistemai, nes vienos
fonemos nepakeičiamos kitomis.
Pirmiausia reikia taisyti didžiąsias klaidas.
Subtilesnių tarties netikslumų koregavimas šalutinis
uždavinys.
Iš pradžių gali atrodyti, kad sunkiausia
atsikratyti didžiųjų klaidų. Iš tiesų taip nėra. Pačios
gajausios kaip tik mažosios klaidos. Didžiosios klaidos vienos
sunkiau ištaisomos, kitos lengviau.
Sunkiausia išmokti tų fonetinių elementų, kurių
iš viso nėra gimtojoje tarmėje (ar kitoje kalbinėje sistemoje).
Pavyzdžiui, daugeliui žemaičių sunku išmokti bendrinės kalbos
balsių o, ė, nes jų šnektose šie balsiai paprastai
nevartojami. Dar sunkiau taisyti mažąsias klaidas bendrinei
kalbai nepriimtinus fonemų, prozodemų variantus. Mat gimtojoje
tarmėje dažniausiai reikiamų variantų iš viso nėra, be to,
variantų skirtumus daug sunkiau išgirsti. Pavyzdžiui, rytų
aukštaičių šnektose kitokių balsių o, ė ir nerasime, tik
atvirokus. Gimtojoje tarmėje neturimų fonetinių elementų reikia
mokytis labai atkakliai, beveik taip pat, kaip ir neįprastų
užsienio kalbos garsų.
Lengviau mokytis tų bendrinės kalbos garsų, kurių
gimtojoje tarmėje esama, tik jie vartojami kitoje pozicijoje.
Pavyzdžiui, rytų aukštaičiai žodžio gale kirčiuotų trumpųjų
balsių paprastai neilgina. Taigi jiems nereikia iš naujo mokytis
šių garsų. Reikia tik įprasti šnekant bendrine kalba vartoti
kirčiuotus trumpuosius balsius kitose žodžio vietose.
Jei gimtojoje tarmėje yra reikiamų garsų ir jie
vartojami tokioje pat pozicijoje, kaip ir bendrinėje kalboje,
taisyklingos tarties mokytis nėra sunku. Pavyzdžiui, žodžio
daug gale žemaičiai taria skardųjį priebalsį g, bet
jie lengvai pasako šį žodį ir pagal bendrinės kalbos normą su
dusliuoju priebalsiu k, nes tokį garsą vartoja kitų
žodžių gale, pvz.: būk, šauk.
Fonetikos mokslo dalių ryšys.
Artikuliacinė ir akustinė fonetika, fonologija, ortoepija
glaudžiai susijusios viena su kita. Nagrinėdami kalbos padargų
veiklą, sužinome, kaip susidaro tam tikro skambesio fonetiniai
elementai. Antra vertus, iš akustinių kalbos ypatybių
galime spręsti ir apie artikuliaciją. Fonologija yra išaugusi
ant artikuliacinės ir akustinės fonetikos pamatų. Be konkrečių
garsų ar kitų fonetinių reiškinių analizės negalėtume nustatyti
abstraktesnių funkcinių vienetų fonemų, prozodemų. Tačiau ir
artikuliacinės bei akustinės fonetikos specialistai, kad
nepaklystų įvairiausių garsų pasaulyje, turi laikytis
fonologijos gairių. Ortoepijos klausimų svarstymas taip pat būtų
abstraktus, jeigu nesiremtume artikuliacinės ir akustinės
fonetikos, fonologijos duomenimis.
Fonetikos mokslo vieta kalbotyros disciplinų
sistemoje. Fonetikos mokslas saistomas
abipusiais ryšiais su kitomis kalbotyros disciplinomis:
morfologija,
leksikologija,
sintakse,
akcentologija,
stilistika, dialektologija,
kalbos kultūra ir kt.
Fonologija artimai susijusi su morfologija.
Turime netgi specialią atsaką morfonologiją, kuri nagrinėja
morfologinių ir fonologinių reiškinių santykius.
Nustatant funkcinį garsų ar kitų elementų
savarankiškumą, atsižvelgiama į tai, ar padeda jie skirti
leksinius vienetus žodžius. Kita vertus, tokie leksikologijos
klausimai, kaip homonimija, skolinių fonetinis prisitaikymas ir
kt., grindžiami fonetikos duomenimis.
Frazės intonacija yra svarbi sintaksės raiškos
priemonė. Todėl intonacijos vaidmuo išryškėja analizuojant
sintaksinius ir prasminius sakinių bei jų dalių santykius.
Skiemuo, kirtis, priegaidė yra akcentologijos
pamatinės sąvokos, kurių turinys atsiskleidžia per jų fonetinės
esmės aiškinimą.
Tam tikri fonetiniai elementai esti vartojami
stilistiniais tikslais. Poetikos ir stilistikos sankryžoje
formuojasi naujas mokslas fonostilistika.
Dialektologijos darbuose dažnai gretinama tarmių
ir bendrinės kalbos fonetinė sandara. Be to, reikia atsižvelgti
į šių sistemų sąveiką: tarmės veikia bendrinę kalbą, o bendrinė
kalba tarmes.
Svarstant ortoepijos klausimus, faktiškai
įžengiama į kalbos kultūros sritį.
Fonetika yra susijusi ir su praktinėmis
rašomosios kalbos disciplinomis:
rašyba (ortografija) ir
skyryba (punktuacija), nes svarbu žinoti, kuriomis
grafinėmis priemonėmis rašte žymimi fonetiniai elementai.
Nagrinėjant fonetinę kalbos sandarą, taip pat remiamasi
fiziologijos, fizikos, psichologijos bei kitų mokslų metodais ir
duomenimis.