|
Elipsė ir nutylėjimas
Elipsė numanomų sakinio dalių išleidimas stilistiniais
sumetimais.
Katinas į namus pelės į kampus.
Vienas apie akėčias, o kitas apie vežėčias.
Be išleidimų šie sakiniai skambėtų:
(Kai) katinas sugrįžta į namus, (tai)
pelės išlaksto į kampus.
Vienas žmogus kalba apie akėčias, o kitas pasakoja apie
vežėčias.
Elipsė sakinį daro glaustesnį, lakoniškesnį atsijojami visi
nebūtini žodžiai. Ji turi ir kitokią stilistinę paskirtį
perteikia greitą veiksmo vyksmo tempą, dinamiką, pasakojimą daro
veržlesnį, kelia skaitytojui vidinę įtampą:
Jie (nubėgo) pas uošvį skųsti manęs,
tas (nuėjo) pas seserį, sesuo (pradėjo)
ant manęs (bartis). Aš pro duris (sprukau)
lauk.
Pats tinkamiausias laikas eiti į vidų visi tik žiūri į
Liumpą! Ir staiga (nuaidi) kažkoks riksmas!
Moters balsas (atklysta) iš kito gatvės šono! Du
kariškiai, atsiskyrę nuo prieangio sargybos, bėga prie kito
šaligatvio. Ten (stovi) Vištartas.
Dažniausiai eliptiškai išleidžiami tariniai. Bet šią kalbos
figūrą gali sudaryti ir kitos numanomos sakinio dalys:
Darb štus
klojiman, tinginys
vežiman.
Be pralaimėjimų dvi.
Čia išleisti veiksniai žmogus,
komandos ir tariniai bėga, skuba, tebežaidžia.
Arba:
Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės...
Juntu, kad jau visai netoli... Ir štai duryse pasirodo žila
barzda, išlenda.
Čia nepasakomi žodžiai vagis ir jis.
Kitas pavyzdys:
Daug rodyti nereikia Margiukas per tvorą ir prie kiaulių.
Čia išleista, kam rodyti ir ką rodyti, t. y. papildiniai; taip
pat tariniai peršoko, nubėgo.
Dažnai nepasakoma tarinio jungtis:
Pati ne rankovė, neišversi.
Tad čia turime dalinę elipsę.
Nutylėjimas stilistinę paskirti turintis staigus sakinio
nutraukimas, paliekant pačiam skaitytojui suvokti, kas
nepasakoma.
Tai kur tavo pats? klausė ją gaspadoriai.
O ar aš
žinau; laka kur nors; nuo seredos namo ir akių nerodo! Namie nei
malkų, nei žabų tvoras baigiu kūrent. Toks gaspadorius, tai
geriau, kad jo iš viso nebūtų... Visi vaikai basi, o aš... Ir
Pečiūrienė balsu pravirko.
(A. V.)
Čia man dar akis badysi! sušuko motina, griebdama
iš kertės šluotą. A š
tau... (L. P.)
Mirti!.. Och, mirti!.. Žmogus tiek nori, tiek geidžia, svajoja,
o čia mirti... (V. K.)
Nutylima, kas sunku, baisu, nemalonu pasakyti, ko nenorima iki
galo išsakyti ir t. t. Ūmai nutilus, atsiranda pauzė. Ji esti ne
paprastas tylėjimas, o verčia skaitytoją ar klausytoją spėlioti,
nerimauti:
Ištraukti iš tinklų ir išmesti už borto buvo baisu:
vandenynas bangavo, ir raketa kaipmat galėjo atsitrenkti į jų
laivelį, o tada...
Nutylėjimu dažnai baigiamas išvardijimas, laipsniavimas,
kartojimas:
Sustingusios skausme moterys katorgininkų eilėse ieško
savųjų, kas sūnaus, kas brolio, kas
vyro, kas tėvo... (B. S.)
|
|
|