Dūriniai

Sudarant bei vartojant dūrinius, būna keblumų ir net klaidų.

Sovietmečiu labai plito vadinamieji sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai. Tai žodžiai, kuriems sudaryti imama pirmo ar net kelių žodžių pradžia ir dažniausiai antras visas žodis, pavyzdžiui, medsesuo vietoj medicinos sesuo (dabar oficialiai – slaugytoja) pagal rusų kalbos žodį medsestra. Iš pirmo žvilgsnio – tai lyg ir patogus, ekonomiškas darybos būdas, bet lietuvių kalbai jis svetimas. Lietuviai nuo seno dūriniams sudaryti ima ne žodžio pradžią, o pirmo žodžio kamieną: iš kelionės maišas daro kelionmaišis, ne kelmaišis; iš gyvenamoji vieta daro gyvenvietė, ne gyvvietė. Taigi sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai, plitę verčiant padėmeniui arba kitus darant pagal išsiverstųjų analogiją, lietuvių kalbai nebūdingi ir nevartotini.

Dabar nebepasitaiko ilgų, sunkių ištarti ir suprasti daugiašaknių sudurtinių sutrauktinių žodžių, kokių daug buvo sovietmečiu, pvz.: Vyrlietžemūktiekimas (= Vyriausioji Lietuvos žemės ūkio tiekimo valdyba), Lietkoopsąjunga (= Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga) ir pan. Šnekamojoje kalboje plito, kartais ir į raštus skverbėsi grynai rusiški sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai su pridėtomis lietuviškomis galūnėmis, o jų ir paskutinis dėmuo dažnai būdavo pačioje rusų kalboje sutrumpintas, pvz.: hidrostrojus (= hidroelektrinės statybos ir montavimo valdyba), gorkomas (= partijos miesto komitetas) ir pan. Iš tokių dar kartais pavartojamas univermagas, kurį rusai pasidarė iš universal'nyj magazin (= universalinė arba universalioji parduotuvė).

Tarp aplietuvintų sudurtinių sutrauktinių dūrinių dar neišnyko dūriniai, sudaryti iš pirmo žodžio pradžios ir kito viso žodžio. Vis dėlto ir vietoj tokio dūrinio vartotinas dviejų žodžių junginys: medpunktas (= medicinos punktas), vetpunktas (= veterinarijos punktas), sanšvietimas (= sanitarinis švietimas), proforientavimas (= profesinis orientavimas), genplanas (= generalinis planas), genrangovas (= generalinis rangovas), agrochemtarnyba (= agrochemijos tarnyba), politekonomija (= politinė ekonomija), dietgydytojas (= gydytojas dietologas) ir t. t. Gerai, kad vietoj redkolegija jau paprastai renkamasi redaktorių kolegija, vietoj profsąjunga – profesinė sąjunga, vietoj fizkultūra – kūno kultūra. Tačiau dar gana dažnai vartojami sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai, kurių pradžia spec- ir vyr-: specskyrius (= specialusis skyrius), specužduotis (= specialioji užduotis), specdrabužiai (= specialieji arba darbo drabužiai); vyrbuhalteris, -ė (= vyriausiasis buhalteris, vyriausioji buhalterė), vyrmokytojas, -a (= vyresnysis mokytojas, vyresnioji mokytoja). Šitokie dūriniai ne tik netaisyklingi, bet kartais ir neaiškūs. Išgirdus vyrinžinierius, vyrtreneris, vyrredaktorius, negalima suprasti, ar tai vyriausiasis, ar vyresnysis inžinierius, treneris, redaktorius. Neaiškumo nelieka, kai sakomi du žodžiai.

Dabar spaudoje sudurtinių sutrauktinių žodžių pavartojama tik ironizuojant, prisimenant sovietmetį: soclageris „socialistinė stovykla“, soclenktynės „socialistinės lenktynės“, socrealizmas „socialistinis realizmas“ (vienintelis metodas, pagal kurį tarybiniai rašytojai turėjo vaizduoti gyvenimą). Dalis tokių žodžių liko kaip istorizmai ir neišvengiami kalbant apie tą laikotarpį: komjaunimas (iš komunistinis jaunimas), kolūkis (iš kolektyvinis ūkis, bet iš tarybinis ūkis, jaučiant tokios darybos svetimumą, nebuvo daroma tarūkis). Vienas kitas toks labai prigijęs žodis yra įteisintas, pvz.: santechnika, santechnikas.

Lietuvių kalbai yra svetimi rusų kalbos pavyzdžiu daromi dūriniai (ypač būdvardžiai) su visa-, visur-, pusiau-: visaapimantis, -i (= visa arba viską apimantis, -i); visanugalintis, -i (= visa arba viską nugalintis, -i); visuresantis, -i (= visur esantis, -i); pusiautiesioginis, -ė (= pusiau arba nevisiškai tiesioginis, -ė); pusiaualiejinis, -ė (= pusiau aliejinis, -ė); pusiaurūkytas, -a (= parūkytas, -a); pusiauapvalus, -i (= pusiau apvalus, -i, bet geriau pusapvalis, -ė); pusiaukorsetas (= puskorsetis), pusiaugynėjas (= saugas).

Jeigu tarptautinis žodis vartojamas atskirai ir kaitomas, pvz.: kinas (kino, kinui...), radijas (radijo, radijui...), elektra (elektros, elektrai...), tai vartotini žodžių junginiai, o ne dūriniai: kino filmas (ne kinofilmas), kino laboratorija (ne kinolaboratorija); radijo stotis (ne radiostotis), radijo centras (ne radiocentras), radijo laidos (ne radiolaidos); elektros įrenginiai (ne elektroįrenginiai), elektros šaltkalvis arba tiksliau šaltkalvis elektrikas (ne elektrošaltkalvis), suvirintojas elektra arba suvirintojas elektrikas (ne elektrosuvirintojas); išimtys – nusistovėję mokslo terminai radiotechnika, elektrotechnika, kurių abu dėmenys tarptautiniai. O jei tarptautinis žodis yra nekaitomas ir lietuvių kalboje atskirai nevartojamas, pvz.: foto, video, hidro, mikro, makro, tai rašytina kartu: fotolaboratorija (ne foto laboratorija), fotoalbumas (ne foto albumas), fotopasakojimas (ne foto pasakojimas); videofilmas (ne video filmas), videoįrenginiai (ne video įrenginiai); hidroįrenginys (ne hidro įrenginys); mikrorajonas (ne mikro rajonas); makropasaulis (ne makro pasaulis). Ne autodalys, o geriau automobilių dalys, nes vietoj auto turime automobilis.

Netinka darytis dūrinius iš dvižodžių ar keliažodžių gyvenamųjų vietų arba darboviečių (įmonių, įstaigų) pavadinimų. Sovietmečiu dažnai šitaip netinkamai buvo įvardijami asmenys: naujavilnietis, -ė (= Naujosios Vilnios gyventojas, -a), naujakmentetis, -ė (= Naujosios Akmenės gyventojas, -a), kazlųrūdietis, -ė ar net kazlūrūdietis, -ė (= Kazlų Rūdos gyventojas, -a), asfaltbetonietis, -ė (= asfalto ir betono gamyklos darbuotojas, -a). Vietoj vaikų namų auklėtinis netinkamai pavartodavo vaiknamietis.

Dūriniams netinka ir abstraktų priesaga -umas; kur galima – parenkame paprastesnį dūrinį be -umas, pvz.: savitvardumas (= savitvarda), kur negalima – renkamės dviejų žodžių junginį, pvz.: darbaimlumas (= darbo imlumas). Apskritai sunkesnių arba gerokai verstinių dūrinių stengiamasi atsisakyti, jei tik surandamas tinkamesnis pakaitas: antai vietoj deltasparnis įsigalėjo skraidyklė, vietoj duondėtė – duoninė, vietoj puslaikis – kėlinys. Kartais geriau du žodžiai, pvz.: finikpalmė (- finikinė palmė), aminkamparas (- amino kamparas), o kur įmanoma – nebūtinas dūrinio dėmuo mestinas: bendrakomandinis, -ė (= komandinis, -ė), bendrapasaulinis, -ė (= pasaulinis, -ė; viso pasaulio).

Sudurtiniai būdvardžiai paprastai vartotini be priesagų -inis, -iškas: gaubtasėklinis (- gaubtasėklis) augalas, plačiaekraninis (- plačiaekranis) filmas, daugiatautinė (- daugiatautė) šalis, stambiafigūrinė (- stambiafigūrė, stambių figūrų) kompozicija, trifazinė (= trifazė) srovė; lygiateisiškas, -a (- lygiateisis, -ė); lygiavertiškas, -a (- lygiavertis, -ė); bendražmogiškas, -a (- žmogiškas, -a; bendras, -a žmonėms, žmonijai).

Gerėliau, tarmėse įprasčiau kasdienis, -ė; šventadienis, -ė; šiemetis, -ė ar šiųmetis, -ė; šiuolaikis, -ė, bet nelaikoma klaida ir kasdieninis, -ė; šventadieninis, -ė; šiemetinis, -ė ar šiųmetinis, -ė; šiuolaikinis, -ė.

Kaip sakyta, darant dūrinį paprastai pakinta buvusio antrojo žodžio galūnė: vyriškajai giminei atsiranda -is, moteriškajai -ė. Šiai taisyklei turi paklusti ir naujadarai bei tie dūriniai, kurių vienas arba abu dėmenys yra tarptautiniai: bendraautorius (= bendraautoris), lengvaatletas (= lengvaatletis), pirmaatskyrininkas (= pirmaatskyrininkis), asbestcementas (= asbestcementis), ampervalanda (= ampervalandė), kilovatvalanda (= kilovatvalandė), vėjažuvis (= vėjažuvė). Išimtys – kai sudurtiniai žodžiai turi galūnę -a, pvz.: savivalda, kraštotyra, vienaskaita, saulėgrąža, nes jų antrasis dėmuo yra veiksmažodiškas. Jeigu tarptautinis dėmuo atstoja priešdėlį, pvz., anti-, galūnė neturi kisti, taigi ne antikūnis, kaip dažnai rašoma, o antikūnas, plg. anticiklonas, antigenas.

Kartais šiokių tokių neaiškumų esti dėl jungiamųjų balsių: ar jų reikia, kokie jie? Vieni dūriniai būna be jungiamojo balsio, pvz.: juodbėris, vidpadis, žemkasė, kiti - su jungiamuoju balsiu, ir šie balsiai yra labai įvairūs, pvz.: savanoris, -ė; rugiagėlė, saulėkaita, darbovietė, dailyraštis, akimirka, viršukalnė, galvūgalis. Niekada nebūna tik jungiamojo balsio e – kur jį girdime, rašytina ia: rugiapjūtė (ne rugepjūtė), šviesiaplaukis, -ė (ne švieseplaukis, -ė). Yra dūrinių, kuriuos žodynai leidžia vartoti ir su jungiamuoju balsiu, ir be jo, pvz.: pil(ia)kalnis, šilk(a)medis; vien(a)kis, -ė; septyn(ia)aukštis, -ė. Su jungiamuoju balsiu paprastai vartoja aukštaičiai, ypač rytų; be jungiamojo balsio – labiau žemaičiai.

Suabejoję dėl žodžių darybos dalykų, pirmiausia tikrinamės „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985), o nuodugniau – akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (ypač pirmajame tome, 1965), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (1997) arba specialius darybos dalykus nagrinėjančiose knygose, – Vinco Urbučio „Žodžių darybos teorija“ (1978), Prano Kniūkštos „Priesagos -inis būdvardžiai“ (1976) ir kitur.