Įvairių tikrinių pavadinimų rašymas

Didžiųjų raidžių rašymo taisyklės nėra nustatomos remiantis kalbos gramatine struktūra, bet yra susitarimo dalykas. Beveik kiekvienoje kalboje jos savitos, dažnai nustatytos atsižvelgiant į tos kalbos vartojimo tradiciją. Tuo jos labiausiai ir skiriasi nuo didžiosios dalies anksčiau aptartų taisyklių, kurios kyla iš lietuvių kalbos gramatinės struktūros, jos vidinių dėsningumų.

Daugeliui mūsų didžiųjų raidžių rašymas lietuvių kalboje atrodo per daug sudėtingas, nelabai nuoseklus ir gerokai supainiotas. Kai kurios taisyklės suformuluotos taip, kad atsiradus naujam pavadinimui eiliniai kalbos vartotojai dažnai nežino, kuria iš tų taisyklių remtis norint pasirinkti optimaliausią rašybos būdą (tai ypač būdinga sudėtinių pavadinimų rašymui). Galimų rašybos variantiškumo atvejų šiose taisyklėse numatyta nedaug. Svarbiausiu iš jų reikėtų laikyti taisyklę, leidžiančią didžiąja raide rašyti žodžius stilistiniais sumetimais, tačiau ja pasinaudoti galime tik atitinkamame kontekste, be to, kalbos vartotojai neretai tiesiog baiminasi imtis atsakomybės ir apsispręsti patys.

Vienažodžiai tikriniai pavadinimai – žmonių vardai, pavardės ir slapyvardžiai, mitologinių būtybių pavadinimai, gyvūnų vardai, astronominių bei geografinių objektų pavadinimai ir kt. įvardijimai – rašomi didžiąja raide, jeigu jie nėra praradę tikrinio žodžio statuso, pvz., Tomas Kęstutis Andziulaitis; Mykolas Radvila Našlaitėlis; Šatrijos Ragana; Perkūnas; Gabija; Hefaistas; Jupiteris; Erelis; Kudlius; Mirta; Murklys; Balnė; Mėnulis; Ožiaragis; Jamaika; Eritrėja; Venta; Medvėgalis; Žeimelis; Alpės.

Bendrinio daiktavardžio reikšmę yra įgavę kai kurių žymių istorinių asmenybių ar literatūros kūrinių herojų vardai, vartojami kaip apibendrinti tam tikrų daiktų ar sąvokų pavadinimai, pvz., mecenatas, donžuanas, rentgenas, bostonas, omas, amperas, brauningas.

Gyvūnus dažnai mėgstame pavadinti atsižvelgdami į jų plauko spalvą ar kokią kitą išskirtinę ypatybę. Tokiu atveju turėtume skirti gyvūno vardą nuo įvardijimo pagal išorinį požymį, tačiau riba tarp jų gana reliatyvi, plg.:

Iš kur šitas sartis atsirado mūsų darže? Tas kudlius jau visą savaitę sukinėjasi apie mūsų sodybą, matyt, kas nors pravažiuodamas plentu jį išmetė iš savo automobilio. Balnę paskiepijom nuo kempinligės, o Margė jau buvo per sena skiepyti, tad ją turėjom parduoti.

Neretai nuo mūsų pačių apsisprendimo priklauso, ar suteikiame įvardijimui pagal išorinius požymius tikrinio vardo statusą.

Rašant dvižodžius ar keliažodžius geografinius ir astronominius pavadinimus labai svarbu juose atpažinti tarnybinius (jungtukus ir prielinksnius) ir nomenklatūrinius (rūšinius) žodžius. Šie žodžiai visuomet rašomi mažąja raide: sala, kalnas, žvaigždė, jūra, nerija, gatvė, pusiasalis ir t. t., pvz.: Frankfurtas prie Oderio, Papua ir Naujosios Gvinėjos Nepriklausomoji Valstybė, Saragosų jūra, Kuršių nerija, Jukatano pusiasalis, Šiaurės žvaigždė, Andromedos ūkas, Balearų salos, Uralo kalnai, Šermukšnių gatvė.

Dvižodis ar trižodis geografinis pavadinimas to rūšinio žodžio gali ir neturėti, pvz., Didieji Grįžulo Ratai (žvaigždynas), Paukščių Takas (žvaigždynas), Prano Juozapo Žemė (sala), Višakio Rūda (miestelis), Juodoji Ančia (upė).

Valstybės valdymo formą nusakantys žodžiai respublika, karalystė, kunigaikštystė, valstybė, sandrauga, sąjunga, sultonatas, federacija, konfederacija ir kt., oficialiuose valstybių pavadinimuose turi būti rašomi didžiąja raide, pvz., Italijos Respublika, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Maroko Karalystė, Jordanijos Hašimitų Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Afganistano Islamo Valstybė, Izraelio Valstybė, Australijos Sandrauga, Bahamų Sandrauga, Mianmaro Sąjunga, Omano Sultonatas, Rusijos Federacija, Malaizijos Federacija, Šveicarijos Konfederacija, Meksikos Jungtinės Valstijos.

Tad visus oficialaus valstybės pavadinimo žodžius rašome didžiąja raide. Mažoji raidė tinkama tik tuo atveju, kai kokią nors šalį apibūdiname neoficialiai:

Lietuvos valstybė (oficialus valstybės pavadinimas yra Lietuvos Respublika!) nepajėgi užtikrinti konstitucinės teisės į nemokamą mokslą.

Tačiau kitame sakinyje žodį valstybė jau rašysime didžiąja raide, nes jis oficialaus valstybės pavadinimo sudedamoji dalis, pvz.:

Neseniai Izraelio Valstybėje įvyko nauji parlamento rinkimai.

Pasaulio šalys (pietūs, šiaurė, rytai, vakarai), tapusios atskirų geografinių regionų pavadinimų sudedamąja dalimi, taip pat rašomos didžiąja raide: Artimieji Rytai, Pietų Amerika, Šiaurės Afrika, Tolimieji Rytai, Vakarų Europa ir t. t.
 

Įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų rašymas

Įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų rašymą reguliuojančios taisyklės kalbos vartotojų sunkiausiai įsimenamos ir pritaikomos. Čia pirmiausia reikia greit susivokti, (1) ar toks tikrinis pavadinimas negali būti išskaidytas į kelias dalis (t. y. ar į jį neįeina smulkesnių struktūrinių padalinių pavadinimai) ir (2) ar jis neturi kabutėmis skiriamo simbolinio pavadinimo, be to, (3) negalima pamiršti išimčių: aukščiausiąsias valstybinės ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas nusakančių pavadinimų visus žodžius turime rašyti didžiąja raide.

Kai įmonės, įstaigos ar organizacijos pavadinimas sudarytas iš kelių žodžių, didžiąja raide rašomas tik pirmasis iš jų, pvz.:

Centrinis vertimų biuras, Kauno regiono turizmo informacijos centras, Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, Kaišiadorių rajono policijos komisariatas, Tarptautinis valiutos fondas, Lietuvos mokslų akademija, Aukštojo mokslo ir studijų departamentas, Viešosios politikos tyrimų centras, Kauno kūno kultūros akademija, Laisvalaikio užimtumo organizacijų asociacija, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga, Valstybinė mokesčių inspekcija, Mokesčių policijos departamentas.

Jei pavadinimas prasideda tikriniais žodžiais (oficialiu valstybės ar kitu geografiniu pavadinimu, žmogaus vardu ir pavarde), tai tik juos čia ir reikia rašyti didžiąja raide:

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Kauno rajono migracijos tarnyba, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Vilniaus miesto valdyba, Aukštesnioji teatro meno mokykla, Žaliakalnio policijos komisariatas, Algimanto Lukoševičiaus aukštesnioji verslo ir prekybos vadybos mokykla, Mykolo Žilinsko dailės galerija, Kauno kultūros centras.

Dažna įmonė, įstaiga ar organizacija gali turėti simbolinį (t. y. perkeltinės reikšmės) pavadinimą, rašomą kabutėse. Didžiąja raide rašomas tik pirmasis kabutėmis išskirtas žodis, o visus kitus po jo einančius ir į kabutes patekusius žodžius rašysime mažąja, pvz.:

Panevėžio akcinė bendrovė „Kalnapilis“, Prienų „Žiburio“ gimnazija, Kretingos darželis-mokykla „Pasaka“, Vilniaus „Palangos Juzės“ siuvėjų mokykla, alaus baras „Tauro ragas“, „Žinijos“ draugija, uždaroji akcinė bendrovė „Statyba“, „Vyturio“ vidurinė mokykla, uždaroji akcinė bendrovė „Tėviškės keliai“, AB „Lietuvos avialinijos“.

Tačiau turime būti labai atidūs rašydami tokių įmonių ar įstaigų pavadinimus, kuriuose nėra jokių perkeltinės reikšmės žodžių, bet dėl pasirinkto įvardijimo būdo ir žodžių tvarkos kai kurie žodžiai čia išsiskiria, todėl klaidingai skiriami kabutėmis tarsi jie būtų perkeltinės reikšmės, pvz., Viešoji įstaiga Šilainių poliklinika, uždaroji akcinė bendrovė Joniškio pieninė, bet plg. akcinė bendrovė „Panevėžio pienas“.

Ilgoki įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai labai dažnai patrumpinami. Sutrumpintas oficialus pavadinimas taip pat turi būti pradedamas rašyti didžiąja raide, tačiau vos ne visiems rašantiesiems būna neaišku, kiek tas pavadinimas gali būti trumpinamas, kad neprarastų oficialaus pavadinimo statuso, pvz., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija – Teisingumo ministerija; Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvių kalbos komisija – Kalbos komisija.

„Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ po minėta taisykle esanti pastaba nekonkreti: joje sakoma, kad pavadinimas, sutrumpintas iki nomenklatūrines reikšmės žodžio ar žodžių junginio, gali būti vartojamas kaip bendrinis ir rašomas mažąja raide: Vilniaus Gedimino technikos universitetas – Gedimino technikos universitetas – Technikos universitetas – universitetas (?). Šios pastabos labiausiai nemėgsta ir ją sunkiai suvokia įvairių įstaigų raštų rengėjai ir tvarkytojai. Gal čia reikėjo pažymėti, kad oficialiuose dokumentuose pavadinimai neturėtų būti taip trumpinami, o jeigu jie vis dėlto šitaip sutrumpinami, tai jų negalima rašyti mažąja raide. Visai kas kita pusiau oficialūs raštai, publicistika ir pan., kur ši pastaba iš tikrųjų būtų vertinga ir pritaikoma.

Minėti pavadinimai dažnai būna sudėtiniai. Tokį sudėtinį pavadinimą paprastai sudaro oficialus pačios įmonės, įstaigos ar organizacijos pavadinimas ir po jo einantys hierarchine tvarka išdėstyti oficialūs padalinių pavadinimai. Kiekvieno padalinio pavadinimo pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.:

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų katedra, Kauno miesto savivaldybės Butų ūkio skyrius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų katedra, Respublikinės Santariškių ligoninės Pirmasis chirurgijos skyrius, Teisės departamento Juridinis skyrius.

Tačiau masiškai paplitusių padalinių pavadinimų didžiąja raide rašyti neturėtume. Kas gi tie masiškai paplitę padaliniai ir kaip juos atskirti nuo masiškai nepaplitusių? Skiriamoji riba tarp jų neaiški. Atsiradus naujiems pavadinimams, esančiomis taisyklėmis ne visada galima pasiremti, todėl reikia tartis, kaip tą atsiradusį padalinį traktuosime, ir prašyti kalbos normintojų paaiškinimo. Gal vienas iš kriterijų rašyti didžiąja raide galėtų būti to padalinio svarba? Bet kažin ar tai palengvintų rašybą. Masiškai paplitusiais padaliniais laikomi cechai, brigados, buhalterijos, raštinės, bibliotekos, laboratorijos, kasos, kabinetai ir t. t.:

Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato kadrų skyrius, Vytauto Didžiojo universiteto buhalterija, Lietuvos energetikos instituto raštinė, Kauno muzikinio teatro bilietų kasa, Domeikavos ambulatorijos registratūra.

Valdymo vienetų pavadinimai taip pat nerašomi didžiąja raide, pvz.:

Vytauto Didžiojo universiteto senatas, Vilniaus universiteto rektoratas, Lietuvos banko valdyba, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto taryba.

O kaip elgtis, kai padalinys nėra masiškai paplitęs, jo negalima priskirti valdymo vienetams, bet jo pavadinimas sudarytas tik iš vieno žodžio, pvz., Kauno technologijos universiteto Gimnazija? Tokiu atveju vienažodį padalinio pavadinimą rašome didžiąja raide.

Svarbių statinių, architektūros paminklų pavadinimų pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.: Aušros vartai, Kauno sporto halė, Baltieji rūmai, Menininkų namai, Santuokų rūmai, Kauno arkikatedra bazilika, Karininkų ramovė, Luvras, Ermitažas, Didžioji aula.

Sudėtingiau būna apsispręsti dėl bažnyčių pavadinimų rašymo, nes kai kurie juose esantys žodžiai iš pagarbos galėtų būti rašomi didžiąja raide. Šiuose pavadinimuose pasitaiko neskaidomų žodžių junginių, t. y. junginių, turinčių vienos sąvokos reikšmę, pvz.: Šventoji Dvasia, Šventoji Mergelė Išganytoja, Švenčiausioji Mergelė Marija, Visi Šventieji:

Šventosios Dvasios bažnyčia, Šventosios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia, Visų Šventųjų bažnyčia.

Tai, kas susiję su religija, bažnyčia mes linkę labiau sureikšminti, tad ir bažnytinių raštų autoriai neretai didžiąsias raides rašo kur tik įmanoma.

Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose aptariant švenčių ir renginių pavadinimų rašymą paminėti ir Visi šventieji (lapkričio 1-oji). Čia antrasis žodis rašomas mažąja raide, bet dalis visuomenės, matyt, tam niekad nepritars. Panašiai (kaip viena sąvoka) suprantamas sutrumpintas tarptautinės organizacijos pavadinimas Raudonasis Kryžius (plg. Grįžulo Ratai, Paukščių Takas), todėl žodžio kryžius nenorima rašyti mažąja raide: pvz.: Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Tačiau nėra labai rimtų motyvų visur rašyti didžiąsias raides tokiame pavadinime: Vilniaus arkikatedra bazilika.

Tomis pačiomis taisyklėmis remiamės ir rašydami įvairių dokumentų pavadinimus: didžiąja raide rašome tik pirmąjį žodį arba pradžioje einantį tikrinį pavadinimą, pvz.:

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, Žmogaus teisių deklaracija, Vytauto Didžiojo universiteto statutas, Valstybinis pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinis teisės pažeidimų kodeksas, Aukštųjų mokyklų steigimo ir atestavimo nuostatai.

Ypatingos svarbos dokumentų visi žodžiai rašomi didžiąja raide.

Painoka yra istorinių epochų rašybos normas reguliuojanti taisyklė: vienos epochos rašomos didžiąja, o kitos mažąja raide, pvz., Renesansas, Atgimimas, bet antika. Be to, epochas reikia skirti nuo stilių ir pasaulėžiūrų, tad Renesansas (epocha) ir renesansas (stilius).

Didžiųjų raidžių rašymo taisyklėse pasitaiko tokių nekonkrečių pasakymų: gali būti rašomas, masiškai paplitusių padalinių, išskirtinės reikšmės neturintys pavadinimai ar išskirtinės reikšmės renginių pavadinimai; pvz., pasakymas išskirtinės reikšmės renginys gali būti suvokiamas gana subjektyviai: darželinukams ir jų auklėtojoms išskirtinis renginys gali būti darželyje surengta rudenėlio šventė, o valstybės veikėjams tik valstybinė šventė ar tarptautinės reikšmės renginys. Tad šitokio pasakymo reikėtų arba visai atsisakyti, arba jį tiksliau apibrėžti, sukonkretinti.

Stilistinis didžiųjų raidžių rašymas

Iš pagarbos didžiosiomis raidėmis rašome: (1) aukščiausiųjų valstybinės ir įstatymų leidžiamosios valdžios bei aukščiausiųjų teisinės valdžios institucijų pavadinimus; (2) aukščiausiųjų tarptautinių organizacijų ir jų vyriausiųjų organų pavadinimus; (3) ypatingos reikšmės dokumentų pavadinimus; (4) reikšmingiausių organizacijų, visuomeninių judėjimų, istorinių įvykių pavadinimus; (5) aukščiausių pareigūnų pavadinimus:

Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, Jungtinių Tautų Organizacija, Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Tarptautinis Teismas, Europos Sąjunga, Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas, Europos Komisija, Lietuvos Statutas, Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Sąjūdis, Didysis Vilniaus Seimas, Baltijos Asamblėja, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas.

Stilistiniais sumetimais didžiąsias raides rašome pagarbiai kreipdamiesi į mums svarbų asmenį pareiškimuose, prašymuose, laiškuose. Didžiąja raide galime parašyti bet kokį žodį, norėdami parodyti, kad jam suteikiame ypatingą svarbą ir reikšmę, tačiau toks rašybos būdas turėtų būti motyvuotas konteksto, juo per daug piktnaudžiauti nereikėtų, nes rašydami didžiąsias raides bet kur sumenkintume jų suteikiamą žodžiui išskirtinumą.

Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašymas

Kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai lietuvių kalboje gali būti rašomi dvejopai: taip, kaip jie tariami (t. y. adaptuojami), arba autentiškai. Ši taisyklė tinka lotyniškus alfabetus vartojančioms kalboms. Jeigu kalba turi kitokį alfabetą (pvz., kinų, japonų), tai minėti tikriniai pavadinimai transkribuojami arba transliteruojami pagal specialias taisykles.

Rašydami kitų kalbų asmenvardžius ir vietovardžius, privalome atsižvelgti (a) į leidinio paskirtį ir pobūdį ir (b) į to asmenvardžio ar vietovardžio, kurį rašome, rašybos tradiciją. Grožinės literatūros veikaluose, vaikams ir jaunimui skirtuose leidiniuose, populiariose knygose ar spaudiniuose asmenvardžius ir vietovardžius rašome pagal tarimą, o mokslinio pobūdžio darbuose vartojame autentiškas formas, plg. Brukas – Brook; Talinas – Tallinn; Lemanas – Lehmann; Tenjeras – Tesniere ir t. t. Tačiau ir moksliniuose leidiniuose turėtume išlaikyti senas tradicines vietovardžių ir asmenvardžių formas, pvz., Paryžius, Suomija, Lenkija, Anglija, Švedija, Petras Pirmasis ir t. t. Deja, iki šiol neturime jokio tų privalomų išlaikyti formų sąrašo, tad tik nuo mūsų pasirinkimo ir intuicijos priklauso, kurias formas išlaikome, o kurių rašome originalo formą. Adaptuotiems vietovardžiams ir asmenvardžiams pagal tam tikras taisykles prirašome galūnes -as, -is, -ys ir juos linksniuojame, pvz., Bodleras, Bodlero; Pučinis, Pučinį. Moteriški asmenvardžiai paprastai vartojami be galūnių. Pagal tas pačias taisykles galūnes prirašomos ir neadaptuotiems tikriniams žodžiams, jeigu jie pasakomi rišliame tekste: Lehmannas, Schmalstiegas, Feederis, Hawkinsas ir t. t. Kai nelietuviškas asmenvardis baigiasi balse e arba netariama priebalse, tai prieš galūnę dar rašomas apostrofas: Burke'as (Berkas), de Gaulle'is (de Golis) ir pan. Rašybos taisyklėse nurodyta ir kokio ilgumo balsę turime rašyti adaptuotame asmenvardyje ar vietovardyje. Ilgąsias balses rašome tik tuo atveju, jeigu originalo kalboje tas ilgumas kaip nors žymimas, pvz., Alūksnė (Alūksne), Ūlenbekas (Uhlenbeck).

Tokia margoka kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašyba ir ją įteisinančios taisyklės yra susilaukusios dalies visuomenės nepasitenkinimo ir kritikos. Daugelis žmonių nemoka perskaityti įvairiomis užsienio kalbomis parašytų vardų, pavardžių, vietovardžių, todėl jie linkę pritarti siūlymams, kad asmenvardį ar vietovardį pavartojus pirmą kartą reikėtų bent skliausteliuose parašyti jo adaptuotą formą, kad žinotume, kaip jį ištarti. Neaišku, ar tikslingas ir dvejopas galūnių prirašinėjimas prie autentiškų formų.
 

Vasiliauskienė V. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai. V., 2002, p. 30-37.