Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Dariniai

Dariniai yra žodžiai, padaryti iš kitų žodžių.

Darinio supratimas istorinėje ir sinchroninėje žodžių daryboje šiek tiek skiriasi. Istorinei žodžių darybai būdingas genetinis darinio supratimas, nes šiai disciplinai rūpi atskleisti, kaip iš tikrųjų žodis yra susidaręs praeityje. Todėl dariniais čia laikomi tokie žodžiai, kurie kad ir labai seniai, bet yra iš kitų žodžių padaryti. Vėliau jie galėjo netekti savo pirmykštės darybos sandaros, ir šiandien jų ryšiai su darybos pamatu gali būti nustatyti tik po kruopščių kalbininkų studijų. Sinchroninės darybos požiūris į darinį yra funkcinis. Dariniu čia laikomas toks žodis, kuris formaliai ir semantiškai remiasi kitu dabartinėje kalboje esančiu žodžiu. Tarp darinio ir jo pamatinio žodžio būtinai turi būti dvipusis ryšys: semantinis ir formalus. Dariniu negali būti laikomas toks žodis, kurį su kitu žodžiu sieja vien fonetinis bendrumas, pvz., karvelis nėra padarytas iš karvė, bandyti iš banda, nes tarp šių žodžių nėra jokio reikšminio ryšio. Antra vertus, darybiškai negali būti gretinami ir tokie žodžiai, kurių vieno forma nesiremia kito forma, nors semantinis jų ryšys yra visai aiškus, pvz., kalė ir šuniukas, višta ir gaidys.

Dalis žodžių, kurie istoriškai laikomi dariniais, sinchroninės darybos požiūriu nėra jokie dariniai. Pavyzdžiui, žodžiai krosnis, linksmas sinchroninėje daryboje yra laikomi paprastais žodžiais, ne dariniais, o istoriškai – dariniais, susijusiais su veiksmažodžiais krauti ir linkti, daiktavardis avietė dabartinės kalbos požiūriu negali būti siejamas su žodžiu avis, nes tarp šių žodžių dabar nėra jokio semantinio ryšio. O istoriškai ir lietuvių avietė, ir latvių avieksne kildinami iš liet. avis, lat. avs.

Lietuvių kalbos dariniai gali būti sudaryti iš veldinių (a), iš skolinių (b) ir iš kitų darinių (c) su įvairiais afiksais arba sudūrimo būdu. Pavyzdžiui:

a) brolis – brolelis, brolužis, broliškas, -a, įbrolis, pabrolys; brolžudis; miškas – miškelis, miškutis, miškinis, -ė, miškininkas, miškapievė, miškotyra;

b) knyga – knygelė, knygutė, knygužė, knyginis, -ė, knygiškas, knygnešys; miestas – miestelis, miesčiukas, miestukas, miestiškas, priemiestis, didmiestis;

c) miškininkas – miškininkystė; brolžudis + brolžudiškas, priemiestis – priemiestinis ir t. t.

Dariniai, sudaryti iš vieno žodžio su įvairiais darybos afiksais (priesagom, priešdėliais, galūnėmis), vadinami vediniais, pvz.: ar-toįas, su-arti, or-ė „arimo metas“ (: arti). Dariniai, sudaryti iš dviejų savarankiškų žodžių, vadinami sudurtiniais žodžiais, arba dūriniais, pvz.: kalnakasys (: kalnas + kasti), ratlankis (: ratas + lankas), mėlynakis (: mėlynas + akis).