Daiktavardis

Daiktavardis yra viena svarbiausių kalbos dalių, jam tenka pati reikšmingiausia stilistinė vieta vardažodžių tarpe. Koks daiktavardžio stilistinis vaidmuo kalboje? Daiktiškumas – svarbiausia minimos kalbos dalies gramatinė ypatybė, tik jos padedami, reiškinius, veiksmus, ypatybes suvokiame kaip daiktus gramatine prasme:

Kalbą galime pavadinti archyvu, senovės dokumentų rinkiniu.

Sunkus darbas kūlimas, nuobodžiausias iš visų ūkio darbų.

Gegutės – vidutinio dydžio paukščiai:

Šiuo atžvilgiu daiktavardis yra veiksmažodžio priešybė. Daiktavardžiai pasakojimą daro statišką, suteikia aprašomąjį pobūdį.

Prisiminkime A. Baranausko ,,Anykščių šilelį“. Kokio reljefiškumo pasiekia poetas! Kiekvieną grybą jis vadina tikru vardu, kaip seną pažįstamą. Neišsenkamų daiktavardžių atsargų reikia, norint kiekvieną tikrovės reiškinį pavadinti vardu. Nieko nuostabaus, kad kai kuriuos terminologijos žodynus galėtume vadinti didžiuliais daiktavardžių rinkiniais.

Daiktavardžiai reikalingi tiek meniniam, tiek moksliniam, tiek bet kuriam kitam kalbos stiliui. Jų stilistinė vertė daug priklauso nuo darybos. Mažiausią stilistinę vertę turi įvairūs daiktavardžių abstraktai, padaryti iš veiksmažodžių ir būdvardžių. Daugiausia abstrakčių daiktavardžių pasitaiko mokslo veikaluose:

Epochos išmintį sukuria mokslas, tačiau ją fantastiškai išreiškia menas. Vaizduotė ir fantazija šiandien tiek pat reikalingos, kiek jos buvo reikalingos praeityje. Net galime teigti, kad vaizduotės suklestėjimas – tai kultūrinio pakilimo laikotarpis, jos išsekimas – atoslūgis. Emocijų sužadinta vaizduotė skatina ieškojimus, gimdo atradimus, kelia bandymus ir eksperimentus. Ir šiandien mokslas būtų bejėgis be vaizduotės ir fantazijos. (J. Jurginis, Istorija ir poezija)                

Konkretūs daiktavardžiai būdingesni šnekamajai kalbai, grožinei literatūrai. Stilistiniu požiūriu patys reikšmingiausi yra vadinamieji deminutyviniai daiktavardžiai; jais ne tik daiktas ar asmuo pavadinamas, bet ir parodomas kalbančiojo emocinis nusiteikimas.