Būdinys

Būdinys yra nekaitoma veiksmažodžio forma, pabrėžianti veiksmo vykimo būdą. Visada vartojama tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiu, pvz.: bėgte bėgo, nešte nešė, mazgote mazgojo ir kt.

Būdinys atsako į klausimą kaip? Daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -te (negalima rašyti -tia).

bėgte (bėgo), dainuote (išdainavo), rėkte (išrėkė).

Būdinius gramatikos laiko veiksmažodžio formomis, bet jie jokių veiksmažodžiui būdingų gramatinių požymių neturi, net tų, kuriuos turi bendraties kamienas. Pavyzdžiui, bendraties kamienas gali būti ir paprastas, ir priešdėlinis, o būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas (turimi galvoje žodžiai su formantu -te), būdinys neturi sugebėjimo valdyti kitas formas, negali būti sangrąžinis. Vadinasi, kaip veiksmažodį jį galima apibūdinti tik neigiamai.

Atmetus būdinio formantą -te, likusioji žodžio dalis formaliai sutampa su nepriešdėlinio veiksmažodžio bendraties kamienu, pvz.: bėg-ti – bėg-te, degin-ti – degin-te, nešio-ti – nešio-te, saky-ti – saky-te ir t. t., tačiau minėtieji gramatiniai skirtumai, matyt, leidžia manyti, kad būdinys yra sustabarėjusi veiksmažodinės kilmės daiktavardžių įnagininko forma (pvz., mazgotė, nešiotė, niekotė, šienautė, važiuotė). Dabartinės kalbos požiūriu turbūt būdinį tikslingiau būtų laikyti savotišku, tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiais vartojamu prieveiksmiu, pvz.: Karštoji Didžiojo vandenyno sritis kaip sėte prisėta salų ir salelių (P. Maš.). Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly (J. Balč.). Paskui apie trisdešimt jardų plaukte plaukiau ir vėl pasiekiau dugną (J. Balč.). Sąsiaurio vidurį aš briste perbridau (J. Balč.). Vaidinimo dieną žmonės grūste grūdosi prie geležinkelio kasos (P. Maš.). Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo (Vaižg.) Kupsčiai svečius grobstyte grobstė (Žem.). Jei valgyte neprivalgysi, laižyte neprilaižysi.