Barbarizmai ir hibridai
Barbarizmai tai
nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis
terminas yra padarytas iš žodžio barbaras svetimšalis;
griovėjas; tamsuolis. Kalbos praktikos patarimai barbarizmus
žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė.
Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį
svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame.
Barbarizmų šaltiniai.
Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius
dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir
dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač
kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai
imama iš anglų kalbos - tiek sakytinės, tiek rašytinės.
Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų
iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis,
epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti,
keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė).
Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais
sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika
(= lipdukas), univermagas (= universalinė
parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas);
ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku,
iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas
pats: kralikas (= triušis), bagotas
(= turtingas).
Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį
arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek),
liuosas (= laisvas), balkis (= sija),
žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (=
sumuštinis, sviestainis), jo (= taip).
Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (=
švirkštas), zelcas (=
slėgtainis).
Dabar daug nevartotinų svetimybių plūsta iš
Vakarų ypač iš anglų kalbos. Jeigu žurnalistai, politikai, kai
kurių sričių specialistai pastebi, kad ne vieną jų toleruoja
kaimynų kalbos (rusų, lenkų, latvių), tai bando juos laikyti
tarptautiniais žodžiais, nors dažniausiai jie nėra tokie. Ar
reikia žodžio sponsorius, kai turime savą žodį rėmėjas
ir jau prigijusį tarptautinį žodį mecenatas (meno
rėmėjas)? Ar reikia žodžių menedžmentas, menedžeris,
jeigu jau prieškario Lietuvoje buvo sukurtas trumpas skambus
žodis vadyba, o dabar pasiūlytas neblogas
naujadaras vadybininkas? Ar geriau imidžas už
įvaizdį, hotelis už viešbutį, presa už spaudą?
Kodėl tyneidžeris, o ne paauglys, skinhedas ar
skinas, o ne skustagalvis? Argi vietoj lietuviui
nesmagaus nekaitomo šou su neįprastu dvibalsiu ou
daug kur negalėtų būti tikslesni įprastiniai žodžiai nelygu ką
turime galvoje: renginys, reginys, koncertas, spektaklis,
vaidinimas? Vietoj parduotuvė jau neleistinai
pasakoma šopas, vietoj savaitgalis vykendas,
vietoj įstaiga, kontora, raštinė ofisas. Kai kas net
perima angliškus žodžius su dėmeniu -menas: biznesmenas
(= verslininkas), polismenas (= policininkas),
sportsmenas (= sportininkas), šoumenas (=
renginių vedėjas, vadovas, organizatorius). Ypač daug
naujų svetimybių atplūdo su naujais buities daiktais,
drabužiais, maisto produktais, nes lietuviškai jų pavadinti be
kalbininkų talkos iš pradžių nemokėta: bodis (=
glaustinis, glaustinukė), burgeris (= suvožtinis),
o konkrečiai: čyzburgeris (= sūrainis, sūrio
suvožtinis), fišburgeris (= žuvainis, žuvies
sumuštinis), hamburgeris (= mėsainis, mėsos
suvožtinis), čipsai (= (bulvių)
traškučiai), hotdogas (= dešrainis),
kornfleiksai (= (kukurūzų) dribsniai),
leginsai (= tamprės, timpės), miusliai (=
dribsniai (su priedais), javainiai),
pampersai (= sauskelnės), popkornai (=
(kukurūzų) spragėsiai), puzlis ar puzlė (=
dėlionė, dėstas, kartais kibučiai), rolikai (=
riedučiai), snekas (= užkandis, užkandukas),
steikas (= (amerikietiškas) kepsnys,
didkepsnis), steipleris (= segiklis),
šeikeris (= kokteilių plaktuvė). Angliškai be
reikalo pavadinta daug naujesnių sportinių žaidimų, sporto
inventoriaus ir terminijos dalykų: armrestlingas (=
rankos lenkimas), dartas, dartsas (= smiginis,
smigis žaidimas; smigė, strėlytė), holbolas (=
trijulių krepšinis), peintbolas (= dažasvydis),
pleiofai (= atkrintamosios rungtynės, varžybos),
serfingas (= banglentė), skeiteris (=
riedutininkas, kartais riedlentininkas), šortrekas
(= trumpasis takas), vindserfingas (=
burlenčių sportas; burlentė). Atsirado ir kitokių
nereikalingų angliškų pavadinimų bei terminų: barteris
arba barteriniai mainai (= natūriniai (prekių)
mainai), hotelis (= viešbutis), impičmentas
(= (valstybės) apkalta), kileris
(= (samdomas) žudikas), pabas (=
alinė, aludė, smuklė), parkingas (= (automobilių)
aikštelė), rentingas (= trumpalaikė nuoma),
taimeris (= laikmatis). Kai kurių naujų
svetimybių pakaitai dar tik kuriami (ypač muzikos srities) arba
iš kelių pasiūlytųjų galutinai dar neišrinktas vienas.
Barbarizmai ir kalbos dalys.
Barbarizmas gali būti ne viena kalbos dalis.
Dažniausi barbarizmai yra daiktavardžiai. Iš kaimynų į
Lietuvą patekęs koks buities daiktas, drabužis, apavas, valgis
dažniausiai atsinešė ir svetimą pavadinimą: bantas (=
kaspinas, kartais peteliškė), baranka, baronka
(= riestainis), barchatas (= aksomas),
basanoškės (= basutės), basket(k)ės
(= sportukai, sportbačiai), blicas (=
blykstė), o blicturnyras (= žaibo turnyras),
bliūdas (= dubuo), bonka, bonkė (= butelis),
britva (= skustuvas; skutimosi peiliukas), bulka
(= batonas; bandelė; pyragas), dekis (=
užtiesalas, užklotas, pledas), dratas (= viela);
fara(s) (= žibintas), grafkė, grapkė
(= žiogelis), guzikas (= saga),
gvintas (= sriegis), kalnierius (= apykaklė),
klapanas (= vožtuvas), kleckai (= kukuliai),
knatas (= dagtis), kvasas (= gira),
ląstai (= plaukmenys), mostis (= tepalas),
papkė (= aplank(al)as, jei sudedama ir
surišama; segtuvas, jei lapai į vidų įsegami), planka
(= įuosta, juostelė), ploščius (=
lietpaltis neperlyjamas, apsiaustas nuo dulkių,
šalčio), prosas (= lygintuvas), šlanga(s)
(= žarna), šlipsas (= kaklaraištis),
šniūras (= virvė, virvutė, virvėlaidis; varstis,
varsčiukas, raištelis), špakli(u)s (=
glaistas), špilka (= smeigė, smeigelė; segtukas),
štatyvas (= stovas), tapkės (= šlepetės,
šliurės), tomatai (= pomidorai), vailokai
(= veltiniai), žgutas (= varžtas),
žiletė (= (skutimosi) peiliukas),
žilka (= valas). Svetimų daiktavardžių
pasitaiko ir, pavyzdžiui, nusakant giminystę: baba, babytė
(= senelė, močiutė), diedukas, bočelis (=
senelis), dėdina (= dėdienė), ciocė (=
teta, tetulė), švogeris, švogrius (= svainis),
taip pat įvardijant įvairius kitokius dalykus: arenda
(= nuoma), broma (= tarpuvartė; vartai; arka),
kazarma(s) (= kareivinės), mazolis,
mozolis (= nuospauda), miera (= dydis,
numeris; matmuo; matas; matavimo įrankis), pijokas (=
girtuoklis), pletkai (= apkalbos, paskalos),
proba (= mėginys, bandinys), prūdas (=
kūdra, tvenkinys), pundas (= ryšulys, šūsnis),
rubežius (= siena; riba), salka (= mansarda),
sklepas (= rūsys, pusrūsis), slajikas, slojikas
(= stiklainis), smakas (= slibinas),
šmotas (= gabalas), štuka (= vienetas;
kita reikšme pokštas, juokai), o štukorius
(= pokštininkas, juokdarys), šuleris (=
sukčius, apgavikas; išdaigininkas), taimautas (=
pertrauka, pertraukėlė), tormozas (= stabdys),
ubagas (= elgeta), žulikas (= sukčius,
vagišius; jei elektros dvišakis,
trišakis).
Kur kas mažiau barbarizmų būdvardžių ir jų
vedinių: biednas (= neturtingas, skurdus; aišku,
netinka ir vediniai biednumas, biednystė, biedniokas,
biednuomenė, biedninti, biednai), brudnas (=
purvinas, murzinas, nešvarus; netinka ir brudnumas,
brudninti bei pamatinis žodis brudas),
durnas (= kvailas, kvaišas, negudrus; netinka ir
durnumas, durnystė, durnius, durninti, durniuoti, durnai),
kūdas (= liesas; netinka ir kūdumas, (su)kūsti,
(su)kūdinti), liuosas (= laisvas;
netinka ir liuosumas, liuosybė, liuosinti, pa(si)liuosuoti,
liuosuojantis, liuosai), priklus (= šleikštus,
bjaurus), ryžas (= rusvas,
ručkis, rusvaplaukis).
Yra barbarizmų veiksmažodžių ir jų vedinių:
bujoti (= vešėti, klestėti, tarpti), daboti (=
saugoti, prižiūrėti ar žiūrėti), fundyti (=
vaišinti; dovanoti), kavoti (= slėpti; laidoti),
kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), mieruoti
(= matuoti), mislyti (= mąstyti, galvoti),
neboti (= nepaisyti, nežiūrėti; nekreipti dėmesio;
nebijoti), rūgoti (= barti, keikti),
tušinti (= troškinti), o tušintuvas (=
troškintuvas), ulioti (= puotauti, ūžauti,
linksmintis), o ulionė (= puotavimas,
lėbavimas), ženytis (= vesti (apie vaikiną),
tekėti (apie merginą), tuoktis, kurti šeimą (abiem),
o ženatvė (= vedimas arba tekėjimas;
vedybos, santuoka), ženotas (= vedęs arba
ištekėjusi), ženoti (=
susituokę).
Šiek tiek barbarizmų yra įvairių nekaitomų
žodžių: apart (= be, kartais išskyrus),
jaunimo ypač mėgstamas jo (= taip), nu
(=na), vot, ot (= štai).
Barbarizmų keitimas.
Barbarizmai labai kenkia kalbos grynumui, yra ryškios klaidos.
Kad žodis barbarizmas, paprastai nustato ir pakaitų pasiūlo
kalbininkai. Dažniausiai savų lietuviškų pakaitų randama
tarmėse: šitaip pečius pakeistas krosnimi (nors
tarmėse krosnis tai tik iš akmenų sukrauta, paprastai
pirtyse), rasoda pasodai ar daigai,
pančeka kojinė. Kartais aiški slavybė pakeista
mažiau žinoma germanybe, kuri tapo norminiu žodžiu: dūda
trimitas, smičius strykas. Trūkstamą
barbarizmo pakaitą sukurdavo ir kalbininkai: pavyzdžiui, labai
greitai prigijo Jono Jablonskio pasiūlytas puikus naujadaras
degtukas vietoj kadaise vartoto barbarizmo sierčikas.
Ypač daug barbarizmų buvo pašalinta bendrinės kalbos kūrimo metu
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Prasidėjus sovietmečiui,
plūstelėjo barbarizmų iš rusų kalbos. Ne į visus iš karto
dėmesys (antai sovietmečiu parduotuvių prekių etiketėse ilgai
buvo rašoma maikė, trusikai), todėl jie paplito,
pasiekė net tarmes, o kai barbarizmas įsigali, jį pakeisti
sunku. Ir dabar ne iš karto pasiūlomas pakaitas kokiai
plintančiai spaudos populiarinamai anglybei. Ne visada
pasiūlytieji barbarizmų pakaitai būna vykę kartais tenka juos
keisti. Maikę siūlyta keisti tiksliais pakaitais
sportinukai, vasarinukai, berankoviai marškinėliai, bet jie
buvo per ilgi, nelabai patogūs: atrodo, būtų patogiau
marškučiai, marškutė; etiketėse taisyklingai parašoma ir
marškinaičiai. Vietoj trusikai siūlyta sakyti
glaudės, bet vėliau imta daryti berniukų aprangos skirtumą:
glaudės tai aptemptos (žargonišku barbarizmu tariant,
plavkės), o neaptempti trusikai tai
trumpikės. Atsiradusį naują rašiklį, vadintą
barbarizmu šarikas, pasiūlyta keisti vertiniu
šratinukas, bet visuomenei atrodė svarbiau ne nematomas
šratelis, o tai, jog rašoma tušu, todėl net į norminį žodyną
patekęs šratinukas buvo ignoruojamas ir įsitvirtino
spontaniškai atsiradęs tušinukas. Barbarizmą
raskladuška buvo pasiūlyta keisti sudedamoji lovelė,
bet tai neprigijo, nes ši lovelė iš tiesų ne sudedama, o
lankstoma, suglaudžiama (panašiai netiko sudedama lazda
iš tiesų ji sustumiama, sudedami skėčiai iš tiesų jie
lankstomi, sustumiami). Vėliau tokią lovelę siūlyta vadinti
suglaudžiamoji, glaustinė, sulankstoma lovelė, bet, atrodo,
gražiausias, trumpiausias, patogiausias būtų neseniai pasiūlytas
pakaitas lankstukė. Anglybė plejeris iš pradžių
buvo keičiama vaizdo grotuvas, bet vaizdo juk negrojame;
naujas tikslus pakaitas yra (vaizdajuosčių)
leistuvas.
Aiškius, tikslius, pakankamai trumpus barbarizmų
pakaitus visuomenė mielai priima. Greitai buvo atsikratyta
įvairių religijos srities barbarizmų: pekla (=
pragaras), griekas (= nuodėmė), spaviednė
(= išpažintis), daugybės kadaise plačiai
vartotų buities barbarizmų: abrūsas (= rankšluostis),
dziegorius (= laikrodis), košeliena (=
šaltiena). Daugelis lietuvių rašydami arba viešai
kalbėdami barbarizmų vengia, nes juos pakankamai pažįsta ir
vertina kaip neabejotinus kalbos teršalus, o kiek dažniau
pavartoja tik buityje arba iš įpratimo, arba kad barbarizmas
kartais trumpesnis, patogesnis. Dėl tam tikrų priežasčių
atkakliau laikosi tik kelios barbarizmų grupelės.
Barbarizmų pavartojimo priežastys yra šios:
vartotojas neįtaria, jog tai barbarizmas, pvz.,
smala (= sakai, kita reikšme derva, degutas);
bliuzė (mano, kad atstoja aiškų barbarizmą bliuzkė, o
iš tikrųjų tinka tik palaidinė, palaidinukė), blūdas
(mano, kad atstoja nevartotinus durnystė, durniavimas,
o iš tiesų tinka tik kvailystė, nesąmonė);
arba daug kam nekyla mintis, kad bujoti, kolioti, rūgoti
tai nelietuviški veiksmažodžiai;
nelabai žino, kuo pakeisti, pvz.: tašė
(= rankinė, o ne krepšys, nes per bendras
žodis, ir ne rankinukas, nes šis mažesnis); grielka
(tai šildyklė ar šildynė, o ne šildytuvas,
nes -tuvas tinka tik nusakant didelius daiktus, plg.
šaldytuvas); knopkė (jų yra trejopų, tai ir keisti
reikia trejopai: smeigtukas lapui prismeigti,
mygtukas mechanizmo, spaustukas, spraudė, spraudelė
pirštinės, rankovės). Ypač dažnai nežinoma, kuo pakeisti
naujausius Vakarų kalbų skolinius, todėl svarbu kuo greičiau
sukurti jų pakaitus;
dėl barbarizmo pakaito dar nėra galutinai
sutarę patys kalbininkai arba jų pasiūlyti pakaitai
dviprasmiški. Negalima vienu žodžiu antklodė keisti
barbarizmų adijalas ir kaldra, nes tai skirtingi
dalykai. Antklodė vartotina vietoj adijalas ar
odijalas, o kaldra, koldra tai apklotas arba
reikia pridėti pažyminius: vatinė antklodė, pūkinė antklodė
(tik ne duknos). Negalima kelių barbarizmų
keisti vienu žodžiu užvalkalas, nes nesusikalbėsime. Jei
pagalvė (ne paduška) velkama užvalkalu,
tai nelabai tinka ir vietoj čecholas sakyti
užvalkalas; arba sudarytina pora: užvalkalas
antklodės, o užvalkaliukas pagalvės, o dar geriau
vietoj čecholas vartoti kokį atskirą žodį: antvalktis,
tarmių žodžius dvikartė ir ypač pakankamai
aiškų dvilinkė. Kartais nelabai sutariama, ar
svetimos kalbos žodį iš viso taisyti; pavyzdžiui, slaviškos
kilmės seklyčia (gerasis trobos galas) įteisintas
kaip etnografijos žodis, bet mieste svečių kambarį vis dėlto
geriau vadinti svetainė, menė; vietoj kai kieno bandomų
ginti gojus geriau giraitė, miškelis, vietoj
varsa spalva;
barbarizmais kai kas
be reikalo bando gyvinti, individualizuoti savo kalbą, ir tada
sąmoningai, tarkim, vietoj siela sakoma dūšia,
vietoj kvailinti balamutinti, vietoj apskritai
abelnai; nemaža vadinamųjų madingų žargoniškų barbarizmų,
pavyzdžiui: pravalas, čiotkas, kreizas, kreiziškas,
kreiziškai, kreizėti, tūsintis ar pan., vartoja nekūrybingi,
nepajėgiantys sugalvoti ką savita jaunuoliai;
barbarizmas įsimenamas iš grožinės literatūros
ir todėl atrodo toleruotinas. Kol lietuvių kalba nebuvo
sunorminta, barbarizmus vartojo ir nemaža žymių rašytojų. Jų
neišvengė net norminimo laikotarpiu kūręs Maironis. Nuo
vaikystės deklamuojame: Išauš nauja gadynė; kitas dūmosime
dūmas; daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti,
nors gadynė tai laikas, metas, laikotarpis; dūma,
dūmoti mintis, mąstyti; terioti
siaubti;
barbarizmų pasitaiko ir šių dienų raštuose, o
tai irgi klaidina. Prastesnėje spaudoje aptinkame minėtus
veiksmažodžius bujoti, kolioti, neboti, daiktavardžius
arenda, prūdas, žiurstas, nemaža naujųjų anglybių ar kitų
Vakarų skolinių. Svetimų bendračių bevelyti, velyti
spaudoje nebeaptinkama, bet gana dažnai parašoma: jis
bevelijo (= buvo linkęs, norėjo) tai nutylėti. Mes
bevelytume (= norėtume; Mums būtų geriau)
susitikti su pačiu viršininku. Jie bevelijo (= verčiau
ryžosi) žūti, o ne vergauti. Bene tvirčiausiai
spaudoje laikosi svetimas veiksmažodis rėdyti, vartotas
ir Žemaitės, kai kurių kitų literatūros klasikų. Šiltai ką
rėdyti tai rengti; eglutę rėdyti puošti; viską
gerai surėdyti sutvarkyti. Netinka ir šio barbarizmo
vediniai, kuriuose yra lietuviškų elementų: parėdymas (=
nurodymas, jei žodžiu; potvarkis, nutarimas, jei
raštu); aprėdai (= apdarai, drabužiai; jei
šventiniai įteisinta ir slavybė rūbai; rūbais
nevadintini paprasti, ypač dėvėti drabužiai, drapanos);
parėdai (= drabužiai, rūbai, kita reikšme
papuošalai).
Kaip matome, kai kurie barbarizmai (surėdyti,
parėdymas, aprėdai...) nėra grynieji, o daliniai
juose ryškūs ir lietuviški elementai. Tokius žodžius įprasta
vadinti hibridais.
Taigi hibridai yra žodžiai mišrūnai. Juose
yra ir savų, ir svetimų elementų, t. y. reikšminių žodžio dalių.
Hibridų būna vartotinų ir nevartotinų.
Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų
tarptautinių žodžių elementų.
Dažniausiai imamas tarptautinio žodžio kamienas ir pridedama
lietuviškų priešdėlių,
priesagų: suaktyvinti,
aktyvumas; suorganizuoti, organizavimas; susisteminti,
sisteminis, sistemingas; išpakuoti, supakuoti, supakavimas,
pakuotė.
Rečiau prie savo kamieno pridedama tarptautinė
priesaga, pvz.: dantistas, arba priešdėlį atstojantis
tarptautinis elementas, pvz.: antik ūnas,
antidalelė, kontrpuolimas, kontržvalgyba.
Kartais vienas kamienas lietuviškas, kitas
tarptautinis: šviesoforas; ultragarsas,
hidroįrenginys, mikrobanga, superlaidus.
Nevartotino hibrido kuri nors reikšminė žodžio
dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga) lietuvių kalboje
neįteisinta yra svetimkūnis, šitokie netinkamai sudaryti
žodžiai gali būti laikomi barbarizmų atšaka ir vadinami
daliniais barbarizmais.
Daliniai barbarizmai, t. y. nevartotini hibridai
(Kalbos praktikos patarimai juos žymi tiesiog hibr.),
kalbą gadina ne mažiau kaip tikrieji barbarizmai, tik,
laimė, raštuose jie reti, o dažnesni šnekant.
Barbarizmams artimiausi tie hibridai, kurių
šaknis (kartais ir visas kamienas) yra barbarizmo, o lietuviškas
tik priešdėlis ar priesaga. Bulka yra barbarizmas, taigi
ne ką laimime jį pašvelnindami gražia lietuviška priesaga
-utė ir sakydami bulkutė (= bandelė).
Nevartotinas bliūdas (= dubuo), todėl
netinka ir vediniai bliūdelis, bliūdukas (= dubenėlis).
Netinka pletkai, netiks ir pletkinti (=
apkalbėti, liežuvauti), pletkininkas, -ė (=
liežuvautojas, -a; apkalbėtojas, -a). Taisome
blatnas, taisytina ir blatnumas (= apsukrumas,
suktumas, landumas), mislyti (= galvoti)
ir pamislyti (= pagalvoti), sumislyti
{= sugalvoti), išmislas ar prasimislijimas
(= pramanas, prasimanymas). Kadangi netinka
miera, netinka išmiera (= dydis, numeris jei
drabužio, avalynės; matmuo, formatas jei lakšto).
Daboti yra iš slavų atėjęs veiksmažodis, todėl nevartotina
ir daboklė (= areštinė). Liuosas yra
germaniškas svetimžodis, todėl netinka paliuosuoti (=
atleisti iš darbo), pasiliuosuoti (= išeiti iš
darbo) šie nevartotini hibridai keistini žodžių
junginiais.
Kartais pasitaiko ir hibridinių dūrinių; viena
šaknis sava, kita barbarizmo: liuoslaikis (=
laisvalaikis), pusbliūdis (= pusdubenis),
pusbonkis (= pusbutelis), pusdurnis (=
puskvailis, puskvaišis), subatvakaris (=
šeštadienio vakaras), zubražolė (=
stumbražolė).
Yra hibridų su svetimu priešdėliu, ypač da-:
dabaigti (= baigti, pabaigti), damokėti (=
primokėti), daleiskim (= sakykim, tarkim),
o dar daugiau jų būna su svetimomis priesagomis, ypač
-avas, -avoti, -ka: smėliavas, -a (= smėlinis, -ė; smėlio
spalvos), žiemavoti (= žiemoti), kaimynka
(= kaimynė), nors visų čia pateiktų žodžių
šaknys yra savos, lietuviškos.
|