1. Šnekant pavyzdine bendrine kalba, būtina, kaip reikalauja tarties normos, aiškiai tarti ilguosius ir trumpuosius balsius, paisant tarimo trukmės. Dažnai kirčiuoti trumpieji balsiai yra ilginami. Tariama: jys, tū, geresnis. Tarties norma čia reikalauja tarti trumpai: jis, tu, geresnis. Trumpuosius balsius a, e, i, u kirčiuotuose negalūniniuose skiemenyse kaip pusilgius garsus taria daugelis tarmių (rytų aukštaičiai, dalis žemaičių), o miestiečiai, praradę tarmę, ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius dėl kitų kalbų įtakos (kytas = kitas, paneša = paneša, tūri = turi). Ypač didelė tarties klaida – žodžio galo trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas: tū = tu, jys = jis, gražy = graži, einy = eini. Tai žargoniška tartis, neparemta jokia tarme.

2. Kirčiuoti trumpieji balsiai a ir e pailgėja: namas, neša. Tačiau yra atvejų, kai a ir e, gavę kirtį, išlieka trumpi, pvz., vienskiemeniuose žodžiuose bet, kad, ne, net. Šie balsiai nepailgėja ir savybinių įvardžių mano, tavo, savo šaknyse. Jie taip pat nepailgėja dviskiemenių veiksmažodžių bendratyse: kasti, nešti, vesti ir iš jų padarytose kitose formose: kasdavo, kask, kastų. E nepailgėja ir aukštesniojo laipsnio būdvardžių formose: baltesnis, geresnis. Niekada nepailgėja tarptautinių žodžių e: negras, poetas. Trumpa esti vyriškosios giminės įvardžiuotinė vardininko galūnė: baltasis, žaliasis, manasis. Veiksmažodžių priešdėlių a, e tariami taip pat trumpai: paneša, nemuša. Jei šiais atvejais a ir e pailgintume, darytume tarties klaidą.

3. Didelė tarties klaida – trumpinti ilguosius balsius. Ypač dažnai trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai. Daugelyje tarmių (dalis žemaičių ir rytų aukštaičiai) nekirčiuotus ilguosius balsius taria kaip pusilgius ar trumpus: tyleti (tilėti), žąsis (žasis), sūnelis (sunelis). Tarties klaida ir ilgųjų balsių trumpinimas pokirtiniuose skiemenyse: vienaskaitos galininko galūnėje: ištiesk ranką (ranka), matau gražų vaiką (gražu vaika), pasveikink sūnų (sunu), o ir ė veiksmažodžių galūnėse: daro, darė.

4. Būsimajame laike trečiojo asmens dviskiemenių veiksmažodžių ilgieji balsiai ū ir y sutrumpėja ir todėl tariame: aš gysiu, tu gysi, bet jis, ji gis. Išimtys: siūti – siūs, vyti – vys. Nesutrumpėja bendrinėje kalboje uždarųjų skiemenų y ir ū, pvz., trūks, plyš (plg. trūkti, plyšti) bei daugiaskiemenių veiksmažodžių būsimojo laiko 3-iojo asmens galūnė: matyti – matys, rašyti – rašys, skaityti – skaitys.

5. Visi lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius i, į, y, e, ę, ė  yra minkšti, pvz.: lyti, tekėti, bėrė. Priebalsiai [l'], [t'], [k'], [b'] ir [r'] šiuose žodžiuose tariami minkšti. Priebalsiai tariami minkšti ir prieš tarptautinių žodžių balsį e, pvz.: chemija, herbas, metras, technika, oktetas, negras, profesorius ir kt. Šių ir kitų tarptautinių žodžių tarimas su kietuoju priebalsiu prieš e yra bendrinės kalbos tarties normos pažeidimas.

6. Žodyje kartais susiduria du ne vieno skiemens balsiai, pvz.: oazė, ilgaaulis, eksploatuoti, kooperatyvas, teatras, virtuozas. Pavyzdinėje bendrinėje kalboje jie aiškiai ištariami, nors lietuvių kalboje (kaip ir kitose kalbose) dviejų balsių sandūros paprastai vengiama, pvz., tariame ir rašome nesu (neesu). Taip pat ir žodyje tebėra susiduria du balsiai tebeyra, bet jie sutraukiami į vieną balsį. Lietuvių kalboje, vengiant balsių sandūros, žodžio viduryje ar tarp priešdėlio ir šaknies tariant įterpiamas priebalsis j: paieška [pajieška], apieško [apjieško] asociacija [asocijacija], abiturientas [abiturijentas], akvariumas [akvarijumas], biologija [bijologija] ir pan.