Atsisveikinimas

Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje.

O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas.

Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikinimui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisveikinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. Tokių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo, sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus...

Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmonėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos laidų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam iki kito karto!

Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname – sakome tik viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios atsisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume, nusižiūrėję į rusų kalbą, sakyti pakol kas.

Nerečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būdvardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite sveikos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti draugams, bendradarbiams.

Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažybinė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį.