Asmens formų sinonimika

Įvairiuose lietuvių kalbos stiliuose veiksmažodžių asmens formos ir jas atitinkantys įvardžiai vartojami sinonimiškai, turi papildomų reikšmių.

Imkime vienaskaitos pirmąjį asmenį. Ryškesnių sinoniminių paralelių su kitais asmenimis jis nesudaro, dialoginėje kalboje jo formos kartais vartojamos lygiagrečiai su antruoju to paties skaičiaus asmeniu:  

– Aš neskaitau, teta, o pats rašau...    

– Rašau, rašau! – murmėjo nepatenkinta teta. – Jeigu jau rašai, tai parašytum kokią šventą giesmę, kad žmonės giedotų...

Toks vienaskaitos pirmojo asmens formų vartojimas rodo vieno iš kalbančiųjų nepalankumą antrajam. Be abejo, netiesiogiai vartojamos pirmojo asmens formos tariamos su mėgdžiojimo intonacija.

Kai kada vienaskaitos pirmuoju asmeniu pasakomas veiksmas taikomas ne tik pačiam sau, bet ir kitiems:

– Paskui sakysim – nesprogo. O kas karvėms gerą padarė – nemačiau ir nežinau.

Daug lankstesnės stilistiniu požiūriu yra veiksmažodžio antrojo asmens formos. Veiksmas, nusakomas antrojo asmens formomis, gali priklausyti ne tik pašnekovui, bet ir pačiam kalbančiajam:

Ot sau, žiemos laiku ką gi dirbsi senatvėje? Tai ir teplioju žmonių akims džiuginti,– vis šmėkšo.

Kaip nežinosi, ponul,– tvirtai atsakė berniukas.

Pakeitus tu formas pirmuoju asmeniu (kontekstas leidžia tai padaryti), sumažėtų pasakymo raiškumas. Pasirinkdamas antrąjį asmenį, kalbantysis į save žvelgia lyg iš šono, tarsi leidžia vertinti pašaliniam stebėtojui.

Įdomus ir savitas antrojo asmens formų vartojimas vietoj pirmojo, kai vienas iš pašnekovų jas pagauna iš kito replikų ir nepakeisdamas» be mėgdžiojimo intonacijos ima reikšti savas mintis:      

– Parnešei.

– Kambarį iššlavei?

– Iššlavei.

Tokia veiksmažodžio formų sinonimika buitiniam dialogui suteikia familiarumo atspalvį, pabrėžia pašnekovų nesivaržymą, jų santykių intymumą ir pan.

Šnekamojoje kalboje vienaskaitos antrojo asmens formos kai kada pavaduoja trečiojo asmens formas (santykį su trečiuoju asmeniu rodo daiktavardis ar įvardis):

Eik jis ugnin, tas durnius.

Vienaskaitos antrojo asmens formų sinonimiško vartojimo ribos labai plačios. Tu forma gali kaitaliotis su daugiskaitos pirmuoju asmeniu:

Neilgai trukus, parjojo ir jo broliai. Kvailys klausia:

– Ei, kur įjosi, ne mums tatai!

– Kur vyrai dirba, tašo ir suka, nevaliosi pašluoti,– teisinosi moters.

Be kitų veiksmažodžio antrojo asmens formų stilistinio vartojimo ypatumų, reikia nurodyti tuos atvejus, kai jomis pasakomi veiksmai yra apibendrinti, nesiejami su konkrečiu veiksmo atlikėju:

Cukrum gyvenimo nepasaldinsi.

Moki žodį – žinai kelią.

Dykas pilvas ne dėdienė: jo neatsiprašysi.

Toks veiksmažodžio antrojo asmens vartojimas būdingas patarlėms ir posakiams, skelbiantiems neginčytinas, „amžinas“ tiesas.

Daugiskaitos pirmojo asmens formos taip pat eina kitų asmenų sinonimais.

Pirmiausia apie daugiskaitos formas, vartojamas vietoj laukiamo vienaskaitos pirmojo asmens. Šnekamojoje kalboje žmogus, sakydamas mes, o ne aš, savo kalbai teikia didelę reikšmę; paprastai šia forma pasakomi kuriuo nors atžvilgiu svarbesni veiksmai:

Povilas. Niekas niekur nesuka, kaimyne. Pasikalbėt mums reikia, kaip žmonės su žmonėmis kalba, štai ir viskas.

Labutis. Hm... Paklausysim kaip jūs norit kalbėti.

Toks mes dažniausiai reiškia kalbančiojo pasipūtima, užsispyrimą, pasididžiavimą. Čia nurodytoms reikšmėms artima vadinamoji didybės daugiskaita, šiandien bevartojama tik kaip istorinės stilizacijos priemonė:

Daugiskaitos pirmojo asmens formos vietoj vienaskaitos to paties asmens vartojamos ir kituose kalbos stiliuose. Mokslinių darbų autoriai iš kuklumo, norėdami parodyti, jog tai ne vien jų nuomonė, dažniausiai rašo:

Baigdami kalbėti apie pelinius graužikus, pažymėsime, kad jų reikšmė gamtos ekonomikai, žmogaus ūkiui ir jo sveikatai yra didelė.

Pasitaiko tokios reikšmės mes ir grožiniuose kūriniuose:

Pirmajai knygai esame bent puskapį Žiemos Pragiedrulių sutaisę.

Jam artimos reikšme mes formos, pasitaikančios publicistiniuose straipsniuose, pasisakymuose:

Galėtume čia dar priminti ne vieną autorių ir ne vieną vertingos knygos pavadinimą.

Vartodamas daugiskaitos formą, kalbantysis ar rašantysis nori, kad jo mintys ir valia būtų suprastos kaip kolektyvo, kuriam jis atstovauja ar save priskiria.

Daugiskaitos pirmojo asmens forma sinonimiškai vartojama su tu ir jūs formomis; tokia vartosena būdinga šnekamajai kalbai, ypač kai kurių profesijų žmonėms, kaip gydytojams, kirpėjams:

Leona. Na, tai kuo skundžiamės?

Silva... Ai... galvą... Ai... galvą...

Panašūs pavyzdžiai dažni ir buitiniuose dialoguose:

– Tai kur keliaujam?

– Einu į krautuvę duonos.

Įprastos veiksmažodžio formos pakeitimas daugiskaitos pirmuoju asmeniu rodo pašnekovų nesivaržymą, jų santykių intymumą ir pan.

Daugiskaitos antrojo asmens formų vartojimas palyginti su vienaskaitos tuo pačiu asmeniu daug paprastesnis. Dažnai daugiskaitos antruoju asmeniu kalboje kreipiamasi į viena žmogų.

Jūs forma, kaip ir atitinkamu vienaskaitos asmeniu, kai kada pasakomi apibendrinti veiksmai, kurių veikėjas griežčiau neapibrėžtas:

O, paklausykit vakarais,

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja. (M.)

Toks daugiskaitos antrojo asmens formų vartojimas ne per dažniausias. Panašiais atvejais labiau linkstama verstis tu formomis.

Kadangi lietuvių kalbos veiksmažodžių trečiojo asmens vienaskaita ir daugiskaita sutampa, o atitinkami įvardžiai (jis, ji, jie, jos) skaičiais iš principo nesiskiria nuo vardažodžių, tai apie visas trečiojo asmens formas kalbama kartu.

Trečiojo asmens forma tam tikrame kontekste ar situacijoje kalbančiojo gali būti taikoma ir pačiam sau:

– Arklius! – rėkė grafas. – Atiduokit arklius!

– O komisaro leidimą turite?

Aldona (pašoka). Aldona jau už tokį darbą neglostys!

Vadindamasis tikru vardu ir dėl to kalbėdamas trečiuoju asmeniu pašnekovas tarsi teisina savus sprendimus ir poelgius.

Kitos stilistinės funkcijos taip vartojamų trečiojo asmens formų moksliniame stiliuje. Žmogus, prisidengdamas trečiuoju asmeniu, pabrėžia bešališkumą svarstomo dalyko atžvilgiu, kuklumą:

Autorius, rašydamas šią sintaksę, visų pirma rėmėsi įžymiojo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio darbais, kurių pavyzdžiu buvo rašomos ir visos kitos iki šiol išleistos lietuvių kalbos sintaksės.

Trečiasis asmuo čia pateiktos knygos pratarmės ištraukoje reikšme artimas anksčiau aptartajam autoriniam mes ir atstoja įprastą pirmojo asmens formą.

Trečiojo asmens formos gali būti lygiagrečiai vartojamos su vienaskaitos antrojo asmens formomis ir eiti jų sinonimais:

Agnieškos nerimas augo. Ji pradėjo vyrą jau iš tolo barti:

Tokiu būdu vienas pašnekovų tarsi pašalina iš pokalbio antrąjį, kalba apie jį, kaip akivaizdoje nesantį, sukuria tarp savęs ir jo tam tikra atstumą. Tai tipiška šnekamosios kalbos išraiškos priemonė, teikianti dialogui nemaža gyvumo. Taip kartais vartojamos ir daugiskaitos trečiojo asmens formos, kai kalbama ne su vienu žmogumi:

Motutė ne iš karto mus pažįsta:

Plieniniai, svetimi jai bruožai mūs veidų.

– Vaikeliai mano! Jie gyvi, jie grįžta!

Veiksmažodžio trečiojo asmens formos kartais neturi jokio ryšio su veiksmo atlikėju. Taip šios veiksmažodžio formos dažniausiai vartojamos tada, kai veiksmo atlikėjo įvardijimas neturi reikšmės pasakojamiems įvykiams suprasti arba kai jo tiesiog neįmanoma nusakyti:

Vėl kelio vingis, vėl naujas ežeras, naujas pasaulis. Krykščia, gieda, ūbauja ir čiauška, plaka pelekais žydrą vandenį, šnara ir gagena visuos kampuos.

Ši minėtųjų veiksmažodžio formų ypatybė padeda didinti siužetinę įtampą:

Šmito krautuvėje nebuvo nė vieno žmogaus, nė už pardavimo stalo niekas nestovėjo. Tik viename kampe gulėjo didelis plaukuotas šuo. Šuo suurzgė ir vėl toliau snaudė. Suklerusiam skambučiui nubirbėjus, kitame kampe atsidarė durys, ir įėjo...

Grėtė atpažino raudonvyšnės skrybėlės savininkės veidą, ne tiek veidą, kiek akis.