Sakiniai, turintys pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai.

Lazda turi du galus.

Saulė visiems šviečia.

Mes jūsų laukėme.

Jis pažvelgė į svečią.

Iš trumpo gyvenimo mokausi ilgai gyventi.  (Numanomas veiksnys – aš.)

Gulime miške po eglėmis ir laukiame. (Numanomas veiksnys – mes.)

Kad du pastarieji sakiniai yra asmeniniai, rodo tariniu einančių veiksmažodžių galūnės (mokausi – aš, gulime ir laukiame – mes).

Kartais numanomasis veiksnio vardininkas yra neapibrėžtas, kalbėtojui ir klausytojui nesvarbus.

Iš adatos vežimą priskaldė.

Nuo vieno jaučio dviejų odų nelupa.

Rytoj mokės atlyginimus.

Tokie sakiniai vadinami asmeniniais neapibrėžiamaisiais sakiniais.

Dar skiriami asmeniniai apibendrinamieji sakiniai. Jie turi tik vieną pasakytą pagrindinę sakinio dalį – tarinį, išreikštą veiksmažodžio vienaskaitos II asmeniu, o veiksnys yra numanomas (tu). Apibendrinamaisiais sakiniais paprastai skelbiamos visuotinai svarbios tiesos, įvardijami gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsningumai. Tokie sakiniai dažniausiai esti patarlės.

Ylos maiše nepaslėpsi.

Prieš vėjų nepapūsi.

Veršiu nebliovęs, jaučiu nebūsi.

Jeigu nori kietai miegoti, gulk į patalą su švaria sąžine.

Vadovaukis protu, o ne pykčiu.

Mums reikia sporto salės.

Aplinkui iš tikrųjų tamsu.

Viduj iššluota.

Šviesu.

Buvo jau įdienoję.

Beasmenių sakinių tarinys kartais gali būti išreikštas ir bendratimi (Aplinkui nieko negirdėti.), padalyviu (Ką čia dar sumanius?), prieveiksmiu (Seniau būdavo ir prasčiau.), žodžiais gėda, vargas (Mikui gėda.).

Beasmeniais sakiniais paprastai nusakomi gamtos reiškiniai (Temsta. Jau sninga.), žmogaus savijauta, būsena, pojūčiai (Man čia jauku. Gėlė visus kaulus ir sąnarius. Miške pakvipo grybais.), daiktų ir reiškinių kitimai (Vandens vis daugėja.), reikiamybė, galimybė, ko nors trūkumas ir pan. (Laisvę reikia išsikovoti. Čia galima gyventi. Stinga drąsos.).