Antonimai
Antonimai žodžiai, žymintys vienaip ar kitaip priešingas
sąvokas. Antonimiškai santykiauja įvairių kalbos dalių
žodžiai, bet ypač tai būdinga būdvardžiams bei prieveiksmiams:
didelis mažas, platus siauras, kietas
minkštas, tankus retas, arti toli, aukštyn žemyn.
Pirmiausia antonimai skirstytini trim grupėm:
1)
žodžiai, turį priešingą reikšmę savaime: tiesa melas,
draugas priešas, pelnas nuostolis, sotus
alkanas, šiltas šaltas, pvz.: Jų akyse buvo nebe
džiaugsmas, bet nusiminimas, nebe artinos jie dabar prie
kalno, bet nuo jo pradėjo tolintis.
Ak, jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,
Ar
būt šilts, ar šalts, ar kitoks koks dyvinas oras,
Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiant.
(K. D.)
2)
žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę, pavartojus darybos
priemones priešdėlius ir priesagas, pvz.: skausmingas
beskausmis, baimingas bebaimis, malonė
nemalonė, laimėti pralaimėti. Tai sisteminiai
antonimai;
3)
žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę kontekste, pvz.:
Pienuotas lūpas visi laižo, kruvinų niekas. Nors medumi
teptum, vis degutu dvoks. O ar gal ereliui žvirblis glūps
prisilygint ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
Iš adatos vežimą priskaldo.
Būdvardžiai pienuotas ir kruvinas, daiktavardžiai
medus ir degutas ir kiti žymi priešybes tik tam
tikrame kontekste, atseit, pavartoti perkeltine reikšme. Tai
kontekstiniai antonimai.
Antonimiškas gretinimas vieną ar kitą daikto ypatybę itin
ryškiai iškelia aikštėn bei pabrėžia. Juk balta spalva, pridėta
prie juodos, labiau išryškina tos juodumą, tiesi linija,
išbrėžta šalia kreivos, labiau išryškina tos kreivumą. Lygiai
taip žodžiai, teikiantys kontrastingą informaciją, stilistinį
kalbos efektą labai didina.
Turtuolio mergelė
Kėlus dejavo,
O
vargo mergelė
Dirbus dainavo.
Mirtis gyvybė, ašaros džiaugsmas,
Visur šešėliai kloja takus.