Aktualioji skaida
Komunikacinis (pasakymo organizavimo) aspektas yra glaudžiai
susijęs su sintaksine teksto analize. Aktualioji skaida yra
tartum natūralus tos analizės tęsinys. Čia sakinys dalomas į dvi
dalis: į temą (tai, kas adresatui yra žinoma, duota, sena,
nereikšminga) ir į remą (tai, kas adresatui yra nežinoma, nauja,
aktualu, reikšminga). Temos atlieka teksto siejamąją
(koneksijos) funkciją, remos teikia adresatui naują informaciją.
Aktualiosios skaidos analizė be teksto būtų neįmanoma.
1.
Kaip matome, rema prijungiama prie temos, ją papildo. Tema
pradinis posakio taškas, rema posakio branduolys. Kalbėdamiesi
pašnekovai (adresatas ir adresantas) paprastai turi justi bendrą
foną, bendrą situaciją, numanyti, kas klausytojui akivaizdu ir
ką jis norėtų sužinoti.
1.1.
Temą ir remą galima pažinti ir iš kitų požymių. Temą paprastai
rodo sakinio prepozicija, t. y. sakinio pradžios žodžiai, remą
postpozicija, pvz., pasaka ,,Laumės verpėjos prasideda taip:
Kitą sykį gyveno ūkininkas. Jis
/ turėjo sūnų. Užaugęs sūnus / parvedė marčią. Pirmasis
sakinys paprastai neskaidomas (jis tartum pristato įvykio foną,
situaciją; tai egzistencinis sakinys). Kiti sakiniai pradedami
tema (ji atskirta pasvirusiu ženklu), baigiami rema. Tema
neakcentuota, nepabrėžta, tariama kylančia intonacija, o rema
akcentuota, tariama krintančia intonacija.
Tema
retkarčiais sutampa su veiksniu, o rema su tariniu, pvz.,
Jonukas / grįžo. Mes / džiaugiamės. Tačiau taip esti
ne visada; sakinyje Nukrito / pieštukas žodis nukrito
tema, nes ir klausytojai tai išgirdo, jiems tai žinoma, o
pieštukas rema, nes kalbėtojas tai pamatė (o kiti gal
ne) ir nori informuoti klausytojus.
1.2.
Be žodžių tvarkos ir intonacijos (pabrėžimo), yra ir kitų,
pagalbinių priemonių, padedančių atskirti aktualiosios skaidos
komponentus: tai įvardžiai, įvardžiuotinės kalbos dalys,
įvardiniai prieveiksmiai; dalelytės. Paprastai temą nurodo
anaforiniai įvardžiai jis, šis, tas, tai, visa tai, anas
ir t. t. Jie arba eina anksčiau pasakytų žodžių substitutais,
arba šlyja prie temos kitų indeksų, pvz., vardažodžių,
pavadinimų, vardų. Ją signalizuoja ir prieveiksmiai (tada,
ten, tiek, taip ir t. t.), ir įvardžiuotinės kalbos dalys (gerasis,
trečiasis, minėtasis). Plg.: Ta jo /
klausia. | Tada ta mergina / pabudo... |
Pirmoji citata dalykiška gamtininko analizė.
Prie
remos šlyja dalelytės ne, dar, ir, irgi, vis, jau ir kt.
Vis dėlto pagalbinės priemonės ne visada tiksliai signalizuoja,
kur tema, kur rema. Rasti remą gali padėti atsakymo elipsė: temą
atsakyme galima praleisti, o remos niekada nepraleidžiame, pvz.,
į klausimą Kur eini? atsakoma Aš einu / namo.
Tačiau dažniau atsakoma tik Namo. Taigi čia namo
tikrai yra rema, o aš einu tema. Ir šiaip dialogo
klausimai (kur, kada, koks ir kt.) reikalauja remos. Ja
paprastai į tuos klausimus atsakoma. Sutrumpinti atsakymai yra
remos.
2.
Taigi žodžių tvarka ir intonacija (frazės kirtis) yra svarbiausi
temos ir remos rodikliai. Rašytinėje (ypač mokslinėje ir
dalykinėje kalboje) čia daug lemia žodžių tvarka. Todėl reikėtų
taisyti tokius sakinius mokinių rašiniuose: Gerą draugą
turėjau aš. Atnešdavo žaislų man jis. Įvardžiai aš, jis
paprastai nurodo temas, o čia nemotyvuotai nukelti į sakinių
pabaigas, tartum jie būtų remos.
3.
Aktualiosios skaidos problemos nėra dar galutinai išryškintos.
Dėl daugelio dalykų dar diskutuojama. Ne visada sutampa tai, kas
žinoma, kas pateikta, sena ar nereikšminga informacijos
atžvilgiu; gali tai būti ir skirtingi reiškiniai, o viskas
vadinama temos vardu. Sprendžiami ir židinio (fokuso) bei
pagrindo santykiai su tema bei rema ir t. t. Ne iki galo
nustatytos ir žodžių tvarkos bei frazės kirčio funkcijos
skiriant temą nuo remos.
Pastaruoju metu jau ieškoma centrinės bei periferinės temos,
pereinamųjų atvejų (perėjimo) nuo temos iki remos. Tokių
problemų yra ir daugiau. Vis dėlto ir dabartinė mokslo padėtis
labai padeda sudaryti taisyklingesnius sakinius bei tobuliau
bendrauti.