Kalbėdami turime stengtis
dalyką padaryti aiškesnį, o ne jį aptemdyti. Šis reikalavimas
kalbai keliamas visose jos vartojimo srityse: laikraščių
informacijose, įstaigų raštuose, mokslo veikaluose, grožinėje
literatūroje, publicistikoje.
Skaitymą jau sunkina
nepakankamai akylas retesnių žodžių siaurų tarmybių,
archaizmų, mažai kam težinomų naujadarų vartojimas:
Jis prisimerkė ir dar
atidžiau įsistebeilijo, norėdamas suprasti, kas per vieni tie
stiprūs, sportinės išvaizdos mažaūgiai gyslainiai, pasipūtę
vyrai su akiniais, juodais kostiumais, cigarilėmis ir žiedais.
Bet ji siuvo ne tik
marškinius ir delmonus, kuriuos aptresuodavo ir apsnapuodavo.
Jeigu toks žodis būtinas,
jį reikia aiškinti į sakinį taip įausti, kad tučtuojau iškiltų
aikštėn jo reikšmė ir nereikėtų skaitytojui spėlioti.
Akyli būkime, vartodami
įvardį. Mat, įvardis yra tokia kalbos dalis, kuri daikto
arba reiškinio ne pavadina vardu, o jį tik nurodo. Todėl, jį
vartodami, klauskime save: ar skaitytojui (arba klausytojui) bus
aišku, kuriai kitai sakinio daliai ši kalbos dalis atliepia:
Jonas Puidokas netikėtai susitiko buhalterį Dirvelę, ir jis jo
nepasveikino. Kas ko nepasveikino? Įvardžio dviprasmybes
taisome įvairiai: asmeninį įvardį keičiame parodomuoju: Jonas
Puidokas netikėtai susitiko buhalterį Dirvelę, ir šis jo
nepasveikino; su juo nepasisveikino. Įvardį keičiame
daiktavardžiu: Steponas stipriai apkabino Karatajų. Iš jo
akių pabiro ašaros. Iš kieno akių? Sakykime: Iš draugo iš
bičiulio, svečio akių pabiro ašaros. Asmeninį įvardį
papildome pažymimuoju: Elžbieta nugali Mariją, bet moraliai
ji nugalėta (= ji pati nugalėta). Keičiame
sakinio konstrukciją: Baltaragis prikalbina Cinokq eiti į
dvarą derėtis su ponu, nes jis (?) yra gudresnis (=
Būdamas gudresnis, Baltaragis prikalbina Cinoką eiti į
dvarą derėtis su ponu). Arba: Ne vienas juos
burnojo, kad traktoriaus burzgimas juos (?) pažadino iš
miego (= Ne vienas, traktoriaus burzgimo pažadintas iš
miego, juos burnojo). Kitur atpasakojamąją kalbą
galime keisti tiesiogine: Pastaroji mums atsakė, kad jos
pavardės nežinanti, nes ji neseniai dirbanti (= Ši mums
atsakė: Aš jos pavardės nežinau, nes neseniai dirbu;
arba Ši mums atsakė: Aš jos pavardės nežinau, nes ji
neseniai dirba).
Kartais esame nepakankamai
akyli, vartodami daugiareikšmius žodžius bei formas: Kai mes
atsisveikinome, jis žvelgė į mane senomis, nuvargusiomis akimis.
Kada žvelgė? Ar abu veiksmai vyksta kartu ar vienas po kito.
Dviprasmybės nebebūtų, jeigu sakytume: Mums atsisveikinant,
jis žvelgė į mane... Arba: Kai tik atsisveikinome, jis
žvelgė į mane.... Atseit, dviveikslio veiksmažodžio
atsisveikinti vartojame padalyvio formą arba jį patiksliname
dalelyte tik.
Venkime veikėją ir
veiksmo objektą tame pačiame sakinyje reikšti tuo pačiu
linksniu: Pirmiausia jiems ne tokiems abejingiems reikėjo
būti kurso draugams. Kas turėjo būti ne tokie abejingi:
jie ar kurso draugai? Čia veikėjui grąžiname
vardininko formą: Pirmiausia jiems ne tokie abejingi turėjo
būti kurso draugai.
Ypač dažnai veikėjas ir
veiksmo objektas tame pačiame sakinyje reiškiamas kilmininku. O
taip esti dėl to, kad 1) mintį reiškiame veiksmažodinio
daiktavardžio junginiu, 2) ją reiškiame neveikiamosios rūšies
konstrukcija: Ne per seniai teko matyti dramą, ore
kovarnio puolimą vanago. Kas ką puolė? Tiek veiksmažodinis
daiktavardis, tiek neveikiamoji rūšis veikėją, reiškiamą
vardininku, pakeičia kilmininku. Tad čia neužmirškime sau
patarti: Atgal į veiksmažodį! Atgal į veikiamąją rūšį! Ir
sakykime: Ne per seniai teko matyti dramą ore: kovarnis puolė
vanagą.
Ekspedicinės žvejybos
bazės žvejų sveikinimas. Ar žvejai sveikino ar žvejus
sveikino?
Čia sakykime:
Pasveikinome Ekspedicinės žvejybos bazės žvejus; Pasveikinti
Ekspedicinės žvejybos bazės žvejai.
Juo labiau aiškumo
sumetimais vengtina kelių vienas nuo kito priklausančių
daiktavardžio kilmininkų sandūra: Mašinos švaistiklio
(?) padėties (?) fiksavimo (?)
reguliavimo (?) įtaiso (?)
patobulinimas davė 1,5 tūkstančio litų metinės ekonomijos.
Atsiminkime: skaitydami trečiąjį kilmininką, jau būsime
primiršę, koks jo santykis su pirmuoju, skaitydami ketvirtąjį,
koks jo santykis su antruoju ir t. t. Be to, informatyviausią
sakinio žodį (patobulinimas) tokia kilmininkų grandinė
nustumia į galą. Ją keičiame atitinkama dalyvio, padalyvio arba
šalutinio sakinio konstrukcija: Patobulinę reguliavimo
įtaisą, fiksuojantį mašinos švaistiklio padėtį, sutaupėme 1,5
tūkstančio litų per metus; Patobulinus reguliavimo įtaisą,
fiksuojantį mašinos švaistiklio padėtį, per metus sutaupyta 1,5
tūkstančio litų.
Kitur esti neaišku, nes
praryjamas reikalingas žodis: Sode vaikščioja ir ganosi
gyvuliai, visi skina vaisius, laužo šakas. Kas tie visi?
Gyvuliai? Sakykime: ...visi, kas tik nori, skina vaisius,
laužo šakas. Arba: Napaliui už linų auginimą
išmokėti tik dalį premijos, nes kita dalis supuvo. Kas
supuvo? Premijos dalis? Sakykime: ...nes (kita)
derliaus dalis supuvo.