Jeigu manęs kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje žmogui linksmiausiai šviečia saulė, gražiausiai žydi gėlės, gieda paukščiai, ošia medžiai, ūkauja vėjas (, arba , –)  aš atsakyčiau (– arba : ) T (t)ėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias žiemos sniegas (, arba , –) aš taip pat atsakyčiau (– arba :) T(t)tėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi jo atsiminimai (, arba , –) aš ir vėl atsakyčiau (– arba :) su (arba : „Su)[1] T(t)ėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias.(“) Kad ir kur tik žmogus būtų, kad ir kur gyventų, kad ir kur keliautų (, arba – arba , –) visur jį pasiveja greitasparnis T(t)ėviškės ilgesio paukštis (,) vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių(,) kaip didžiausios šventenybės(,)[2] po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis net rūsčiausios širdies žmonės.