Reiškiant paskirtį, kalboje kartais varžosi kilmininkas ir naudininkas. Pabrėžiant ne tik paskirtį, bet ir tipą, rūšį, teiktinesnis kilmininkas, pvz.: Pirkau drabužių spintą, t. y. specialiai pritaikytą drabužiams kabinti, o naudininkas čia reikš labiau atsitiktinę paskirtį, pvz.: Čia man bus spinta drabužiams, t. y. bet kokia spinta, kuri tam reikalui maždaug tiks. Dabar čia per daug plinta naudininkas. Jeigu kas specialiai daryta, gaminta, pirmenybę reikia teikti kilmininkui: geriau batų tepalas negu tepalas batams, dantų pasta negu pasta dantims, vaikų valandėlė negu valandėlė vaikams, eismo taisyklės negu taisyklės eismui. Parduotuvių pavadinimai ir skyriai tradiciškai pavadinami kilmininkais: Maisto prekės. Drabužių parduotuvė. Audinių skyrius, todėl taisytini pavadinimai Prekės sportui (- Sporto prekės). Trikotažo vaikams (- Vaikų trikotažo) skyrius.
Kartais nelengva atskirti, kur reikia naudininko su bendratimi, o kur – galininko su bendratimi. Dėl to daug yra ginčijęsi patys kalbininkai. Yra ir bus pereinamųjų atvejų, bet apskritai gali padėti tokia taisyklė: jeigu daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį, reikia naudininko, pvz.: Neturiu stiprių dantų riešutams krimsti (dantų kam, kuriam reikalui, tikslui? – riešutams krimsti, tik čia venkime riešutų krimtimui, nevartokime dėl riešutų krimtimo). Davė rąstų tiltui statyti (rąstų kam, kuriam reikalui, tikslui? – tiltui statyti, venkime tilto statymui, nevartokime dėl tilto statymo). O jeigu daiktavardis gana abstraktus ir jo linksnis su bendratimi paskirties nereiškia, bet eina sudėtiniu tariniu, naudininkas nevartotinas, pvz.: Neturiu noro riešutų krimsti (kokio noro? – riešutų krimsti; ne riešutams krimsti ir juo labiau ne riešutų krimtimui; vengtina ir riešutus krimsti, nes yra neiginys). Davė įsakymą tiltą statyti (kokį įsakymą? – tiltą statyti; ne tiltui statyti ir juo labiau ne tilto statymui). Dar svarbu, kad žodžių junginiai neturiu noro, davė įsakymą gali būti keičiami veiksmažodžiais nenoriu, įsakė, o šios veiksmažodžio formos tiesiogiai valdo kilmininką ar galininką, plg. nenoriu ko – riešutų krimsti, įsakė ką – tiltą statyti. Be to, dantys, rąstai yra priemonė veiksmui realizuoti, o noras, įsakymas – tik prielaida, pagrindas.
Ar abejotinais atvejais paskirties naudininkas su bendratimi tinka, ar ne, galima įsitikinti tokiu praktišku būdu: bandome įterpti į sakinį žodį tinka. Antai galima sakyti drungnas vanduo tinka šaukštams plauti; botagas tinka arkliams paraginti; gera diena tinka bitėms kopinėti; girininkas tinka miškui saugoti, taigi ir be tinka naudininkai su bendratimi čia taisyklingi. Tačiau nesakoma noras tinka riešutams krimsti; įsakymas tinka tiltui statyti – vadinasi, naudininkai su bendratimis čia klaidingi. Panašiai klaidingi tokie sakiniai: Gavome nurodymą paplūdimiui įrengti (= įrengti paplūdimį). Jam išduotas leidimas šautuvui laikyti (= laikyti šautuvą). Kaip vykdomi įsipareigojimai etatams pertvarkyti (= pertvarkyti etatus; dėl etatų pertvarkymo)? Priimtas nutarimas žemei grąžinti (= grąžinti žemę; dėl žemės grąžinimo). Atsirado galimybė butui pirkti (= pirkti butą). Teismai turi teisę nusikaltėliams bausti (= bausti nusikaltėlius).
Jonas Šukys. KALBOS KULTŪRA VISIEMS. Vilnius, 2003.
