Leksikologija

1. Žodžio supratimas

2. Žodis ir daiktas

3. Žodis ir sąvoka

4. Žodžio leksinė reikšmė

5. Žodžių daugiareikšmiškumas

6. Žodžių leksinių reikšmių rūšys

7. Žodžio leksinių reikšmių kitimai

a) Naujų reikšmių atsiradimas

b) Reikšmių nykimas

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

8. Semantiniai žodžių tipai

a) Homonimai

b) Antonimai

c) Sinonimai

d) Paronimai

9. Leksikos sudėtis

10. Bendriniai ir tikriniai žodžiai

11. Leksika kilmės atžvilgiu

a) Savieji žodžiai

b) Skoliniai

c) Vertiniai (kalkės)

12. Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu

a) Bendratautinė leksika

b) Tarminė leksika

c) Termininė leksika

d) Žargoninė leksika

13. Žodžio etimologija

14. Leksika raidos atžvilgiu

a) Neologizmai

b) Archaizmai ir istorizmai

15. Frazeologizmai

16. Frazeologizmų klasifikacija

17. Leksikografija ir žodynų tipai

18. Iš lietuvių leksikografijos istorijos

 

Leksikologija yra kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką).

 Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t. y. kalbos žodyną. Ji skyla į keletą atšakų, nagrinėjančių žodžius kilmės, reikšmės ir kitais atžvilgiais.

Leksikologija, kaip kalbos mokslo šaka, tyrinėja žodžius reikšmės, kilmės, vartojimo sferų, raidos ir stilistiniu požiūriu.

 Pagal kilmę žodžiai skirstomi į savuosius žodžius ir skolinius. Savieji žodžiai, arba veldiniai, sudaro seniausią kalbos žodyno klodą. Lietuvių kalboje dalis veldinių paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės laikų, pvz.: akis, brolis, motina, trys. Skoliniai – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai ar kitokie kalbos elementai: priešdėliai, priesagos, žodžių junginiai.

 Žodžiai, pasidaryti iš kitų – pamatinių – žodžių, yra dariniai: degalinė (: degalai), kepinys (: kepti), pastogė (: po stogu). Juos tiria žodžių daryba.

 Pagal reikšmę žodžiai gali būti homonimai – vienodai skambantys, bet turintys skirtingą reikšmę, pvz.: kasa (plaukų) ir kasa (banko); sinonimai – vienodą arba artimą reikšmę turintys žodžiai, pvz.: kiškis ir zuikis; antonimai – priešingos reikšmės žodžiai, pvz.: diena naktis, juodas baltas.

 Atskiros leksikologuos atšakos yra etimologija ir onomastika. Etimologija aiškina žodžių kilmę. Tikrąjį jos objektą sudaro tik tie žodžiai, kurių kilmė sinchroniškai nėra aiški. Etimologui svarbu nustatyti, kokia buvo pradinė žodžio forma ir pirmykštė jo reikšmė. etimologiniai tyrinėjimai remiasi lyginamosios istorinės kalbotyros duomenimis. Onomastika – asmenvardžius, vietovardžius ir kitus tikrinius vardus.

 Prie leksikologijos šliejasi frazeologija, tirianti pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, vadinamuosius frazeologizmus, kurių reikšmė nutolusi nuo juos sudarančių žodžių reikšmės, pvz.: dėti į akį „miegoti“, išlindo yla iš maišo „paaiškėjo apgaulė, blogas darbas“.

 

Šaltiniai

Barauskaitė J. Lietuvių kalbos frazeologizmai. V., 1982.

Ermalytė I. Lietuvių kalbos antonimų žodynas. K., 1985.

Lietuvių kalbos palyginimų žodynas / Sudarė K. B. Vosylytė. V., 1985.

Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. V., 1980.

Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 2002.

Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. V., 1985.

Paulauskas J. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. K., 1977.

Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990.

Comments are closed.