2018 m. I turo diktantas

2018 m. nacionalinio diktanto konkurso I turo

DIKTANTAS

Julius Sasnauskas

Vienkartinumas

     Keletą metų per šiokiadienių mišias koplyčioje vis laukdavau savo stebuklo. Altoriuje kybo didžiulė nukryžiuoto Jėzaus figūra, [S1] kažin kaip atlaikiusi sovietmečio negandas, (–) [S2*] nepražudyta. Pasak kalbų, [S3] pats monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ją kitados išgelbėjęs mainais į degtinę ir paskui sugrąžinęs Bernardinų bažnyčiai, [S4] kai iš ten buvo išprašytas sandėlis. Figūra su kryžiumi iškelta aukštai(,) [S5] ir(,) [S6] būdamas šalimais(,) turi atsilošti, [S4] kad pamatytum tiesiai į tave atgręžtą gotikinį Jėzaus skruostą. Jei ne mišios ir susirinkę žmonės, [S4] stovėtum valandų valandas(,) [S6] užvertęs galvą. Sykį pamačiau, [S4] kad(,) [S6] padėjus mišių taurę į tam tikrą vietą ant altoriaus(,) vyno paviršiuje sušmėžuoja ištįsęs Jėzaus kūnas. Pakartojau kitądien(,) (–) [S5] ir vėl tas pats vaizdas, (–) [S7] raudonai tvaskantis šventasis veidas. Patikdavo tokia nereglamentuota mišių dalis. Tyčia pakrutindavau taurę, [S4] kad vynas mažumėlę sujudėtų, ir tąsyk užmerktos Viešpaties akys suribuliuodavo tarytum gyvos. Ims (–) [S8] ir atsimerks. Man net rodėsi, [S4] jog su Nukryžiuotuoju sudaryta slapta sąjunga [S9] ir jo atšvaitas taurėje būsiąs ženklas, [S4] kad jis yra kartu(,) [S6*] suvadinęs mus koplyčion melstis ir šlovinti Dievą. Nežinau, [S4] ar viskas būtų daręsi lygiai taip be mišių,( ) [S2**] atsinešus prie altoriaus arbatos puodelį.

     Na(,) [S10] ir žaisdavome abu(,) [S6] niekam aplinkui nematant ir nenutuokiant. Bet kartą pasigyriau vienai senai draugei, (–) [S7] pamaldžiai ir meniškai sielai, ir ji pritarė, [S4] jog tai (–) [S11] gryniausias stebuklas, [S4] apie kuriuos rašoma šventųjų gyvenimuose. „Ech…“ – [S12] dar atsiduso iš pačių įsčių(,) [S6, S21] lyg atminusi kažką. Nujaučiau, [S4] kad jai irgi knietėjo žvilgtelėti per mišias į taurės vidų, [S13] tik nedrįso prašyti, [S14] o ir bažnytinės taisyklės tam, [S3] deja, nepalankios. Tai tik mįslingai šypsodavosi iš tolo(,) [S15] palei koplyčios duris.

     Tačiau stebuklai nebūtų tokie brangūs, [S4] jeigu tęstųsi be paliovos. Trijų Karalių koplyčioje prasidėjo remontas, (– / 🙂 [S16] dažė ir auksavo altorių, [S2] šveitė, [S2] čiustijo nekaltus Jėzaus sąnarius(,) [S5] ir(,) [S17] kai darbai buvo baigti, anas atvaizdas taurėje daugiau nebepasirodė. Gal restauratoriai pakėlė kryžių dar aukščiau ar nuleido žemyn, [S16] gal jis pasviro kitu kampu – (,) [S16] nežinia. Sukinėjau mišių taurę ir vienaip, [S13] ir kitaip, [S14] bet viskas perniek. Matėsi taurėje tik vynas. Tarpais dingteli, [S4*] (: / –) ar nebūsiu pats ko prisidirbęs(,) (–) [S18] kvailai pasipuikavęs, [S4] kad staiga užgeso nuostabusis reginys. (?) [S4*]

     Aišku, [S3] nieko originalaus įtarti dieviškus dalykus, atsispindinčius (,) [S19] kur tik nori. Juk seniausiai įvykę ir viešai pranešta: „Žodis tapo kūnu.“ [S20] Kodėl Dievui vis maga čia atsispindėti, [S2] prabilti ar pakvipti(,) [S6] nepaisant visų pasaulio paikysčių ir nedorybių, [S4] yra ne mažesnė paslaptis [S21] nei jo Sūnaus romus žvelgimas nuo kryžiaus. Tai kam dar šnekėti? (.) Prisiminiau tas mišias, [S4] nes buvo gražu. Ir dėl to, [S4] kad nepasikartos. Visa, [S4] kas gražiausia, (–) [S11] tik vienąsyk. Malonės tenka tykoti [S21] lyg medžiotojui.
___________________

Suskliausti galimi skyrybos ženklai ir jų variantai. Greta pagrindinio varianto pakelti šalutiniai variantai (jeigu jų ne vienas, tai atskirti pasviruoju brūkšniu, jei ženklo gali nebūti, po pasvirojo brūkšnio tarpas). Kursyvu teikiami sintaksiniai vienetai, kurie, jei jau skiriami, tai skiriami iš abiejų pusių – skirti tik iš vienos pusės būtų klaida. Emociniai ženklai kaip variantai tradiciškai nenurodomi, tačiau klaidomis nelaikomi, ypač jei intonaciškai gali būti motyvuoti (ir atvirkščiai, kai kurie sakiniai autoriaus baigiami daugtaškiu ar klaustuku, bet klaida galima nelaikyti ir taško).

SKYRYBOS PAAIŠKINIMAI

[S1] Privalomosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103) 5.1 punktą išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo žodžio išskiriamas kableliais. Diktante: [figūra,] kažin kaip atlaikiusi sovietmečio negandas; [dalykus,] atsispindinčius(,) kur tik nori.

[S2] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.1 punktą vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų atskiriamos kableliais, diktante:

  • tariniai: auksavo, šveitė, čiustijo; atsispindėti, prabilti;
  • pažyminiai: kažin kaip atlaikiusi sovietmečio negandas, (–) nepražudyta (S2*dėl galimo aiškinamojo santykio ir priduriamojo atspalvio tarp šių pažyminių ne klaida būtų ir brūkšnys);
  • aplinkybės: [būtų daręsi] be mišių, atsinešus prie altoriaus arbatos puodelį (S2**nors kablelis tekste suskliaustas dėl galimybės antrąją aplinkybę suprasti kaip aiškinančią pirmąją (S6), bet šiame sakinyje tai labiau dvi vienarūšės aplinkybės, apibūdinančios dvi eksperimento sąlygas: jei nebūtų mišių ir jei atsineštum puodelį, tada kablelis būtų privalomas.

[S3] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 6.1 punktą įterpinys išskiriamas kableliais (rečiau – brūkšniais). Diktante: pasak kalbų, deja, aišku.

[S4] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 8.1 punktą šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais. Diktante šalutiniai dėmenys prie pagrindinių jungiami jungtukais kad, jog, jei, jeigu, nes, ar, jungiamaisiais žodžiais kai, kodėl, kas, kuriuos.

[S4*] Po dingteli autoriaus padėtas kablelis, kaip įprasta atskiriant šalutinį dėmenį. Dar šiuo atveju, prieš dėstant turinį, kas dingteli, natūralus ir dvitaškis (arba brūkšnys), o pabaigoje, kadangi dėmuo klausiamosios formos, galimas klaustukas. Po dvitaškio galima ir tiesioginės kalbos skyryba: Tarpais dingteli: „Ar nebūsiu pats ko prisidirbęs(,) (–) kvailai pasipuikavęs, kad staiga užgeso nuostabusis reginys. (?)

[S5] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-3 (104) 11.1 punktą sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti nekartojamais jungtukais ir, ar, arba, nei, gali būti atskiriami kableliu, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Diktante: Figūra su kryžiumi iškelta aukštai(,) ir … turi atsilošti...; Pakartojau kitądien(,) (–)ir vėl tas pats vaizdas… (vietoj kablelio galimas ir brūkšnys – kaip ekspresijos ženklas ir dėl sąlygos, pasekmės santykio tarp dėmenų); Trijų Karalių koplyčioje prasidėjo remontas <…> čiustijo nekaltus Jėzaus sąnarius(,) ir <…> anas atvaizdas taurėje daugiau nebepasirodė.

     Kitais atvejais kablelis prieš dėmenis sujungiantį ir būtinas dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl būtinybės žymėti šalutinio dėmens pabaigą: Tyčia pakrutindavau taurę, kad vynas mažumėlę sujudėtų, ir tąsyk užmerktos Viešpaties akys suribuliuodavo tarytum gyvos; ar dėl būtinybės žymėti išplėsto postpozicinio priedėlio pabaigą: Bet kartą pasigyriau vienai senai draugei, pamaldžiai ir meniškai sielai, ir ji pritarė

[S6] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 4 punktą išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ar padalyvinės aplinkybės gali būti išskiriamos kableliais, jei norima paryškinti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Neišskyrimas nelaikomas klaida – klaida skirti iš vienos pusės. Diktante:

  • dalyvinės aplinkybės: [stovėtum] užvertęs galvą; [yra] suvadinęs mus koplyčion melstis ir šlovinti Dievą (S6*: diktanto sakinyje „[yra] kartu, suvadinęs … melstis ir šlovinti“ kablelis gali būti reikalingas dviem vienarūšėms atskirti, jei norima pabrėžti, kad ženklas yra dėl dviejų dalykų: Jėzus yra kartu ir būtent jis visus suvadino); [atsiduso] lyg atminusi kažką (dar žr. S21);
  • pusdalyvinės aplinkybės: būdamas šalimais [turi atsilošti];
  • padalyvinės aplinkybės: padėjus mišių taurę į tam tikrą vietą ant altoriaus [sušmėžuoja]; [darėsi] atsinešus prie altoriaus arbatos puodelį (žr. S2**); [žaisdavome] niekam aplinkui nematant ir nenutuokiant; [atsispindėti, prabilti ar pakvipti] nepaisant visų pasaulio paikysčių ir nedorybių.

[S7] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 5.3 punktą po pažymimojo žodžio einantis išplėstas priedėlis be jungiamojo žodžio yra išskiriamas kableliais, pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 5.9 punktą, norint pabrėžti aiškinimą, priedėlis gali būti išskirtas brūkšniais, o norint parodyti tapatumą – atskirtas brūkšniu. Diktante: … tas pats vaizdas, (–) raudonai tvaskantis šventasis veidas; draugei, (–) pamaldžiai ir meniškai sielai (dar žr. S5).

[S8] Sakinyje Ims ir atsimerks, formaliai žiūrint, yra du tariniai, sujungti sudedamuoju jungtuku ir – tokiais atvejais skyrybos ženklas nereikalingas (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 3.2 punkto pastabą), tuo labiau kad veiksmažodžio imti, ima, ėmė reikšmė tokiame junginyje apiblukusi ir junginys panašus į samplaikinį. Tačiau dėl intonacinės pauzės ir galimo ekspresyvumo ne klaida būtų padėti brūkšnį.

[S9] Nekartojamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 3.2 punkto pastabą), taip pat neskiriami vienarūšiai šalutiniai dėmenys. Diktante: [rodėsi,] jog su Nukryžiuotuoju sudaryta slapta sąjunga_ ir jo atšvaitas taurėje būsiąs ženklas

[S10] Jaustukai, dalelytės gali būti atskirti nuo sakinio, jei pasakomi savarankiška intonacija. Diktante: Na(,) ir žaisdavome

[S11] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 9 punktą vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą. Diktante: … tai (yra) stebuklas. Visa <…> (būna) tik vienąsyk.

[S12] „Ech…“ – dar atsiduso <…> Autoriaus sukomponuota kaip tiesioginės kalbos citata, bet galėtų būti taip: Ech, dar atsiduso iš pačių įsčių… Žymint tiesioginę kalbą, pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 12.6 punktą po jaustuko ženklai galimi tokie: arba daugtaškis, kabutės ir brūkšnys, arba kabutės, kablelis ir brūkšnys („Ech“, – dar atsiduso <…>), o toliau autoriaus žodžiai mažąja raide.

[S13] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.3 punktą vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais, yra atskiriamos kableliais. Diktante:

a) pavieniais jungtukais: knietėjo, tik nedrįso
b) kartojamaisiais jungtukais: ir vienaip, ir kitaip.

[S14] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 9.1 punktą sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti paremiamaisiais ir priešinamaisiais jungtukais, jungiamaisiais žodžiais, yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu). Diktante: Nujaučiau, kad <…> nedrįso prašyti, o ir bažnytinės taisyklės <…> nepalankios. Sukinėjau mišių taurę ir vienaip, ir kitaip, bet viskas perniek.

[S15] Aplinkybės iš tolo ir palei koplyčios duris pirmiausia laikytinos skirtingo pagrindo ir neskirtinos, tačiau antrąją įmanoma suprasti kaip paaiškinančią, patikslinančią pirmąją (kur stovėdama šypsodavosi „iš tolo“? – palei koplyčios duris), todėl kablelis nelaikytinas klaida. Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 3.1 punktą vienavardės sakinio dalys be jungiamųjų žodžių gali būti išskiriamos kableliais (rečiau brūkšniais), jei norima parodyti aiškinamąją jų paskirtį.

[S16] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą, gretinimą tarp dėmenų paprastai rašomas kablelis, diktante: … prasidėjo remontas, dažė ir auksavo… (po remontas dar galimas brūkšnys ar dvitaškis – aiškinamajam santykiui parodyti); Gal restauratoriai pakėlė kryžių…, gal jis pasviro… (toliau prieš trečiąjį dėmenį nežinia autoriaus dedamas brūkšnys – pasekmės santykiui žymėti, nors ne klaida ir kablelis).

[S17] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą tarp šalutinio dėmens jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) ir prieš jį einančio sujungiamojo ar prijungiamojo jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) gali būti rašomas kablelis norint parodyti šalutinio dėmens savarankiškumą. Diktante: … ir(,) kai darbai buvo baigti, atvaizdas nebepasirodė.

[S18] Jei prisidirbęs ir [kvailai] pasipuikavęs suprantame kaip vienarūšes (ar nebūsiu prisidirbęs ir kvailai pasipuikavęs), dedame kablelį (žr. S2); jei išplėstinį dalyvinį suprantame kaip aiškinimą (prisidirbęs, t. y. kvailai pasipuikavęs), galime dėti kablelį arba brūkšnį (žr. Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 3.1 p.), o jeigu jį suprantame tik kaip išplėstinę dalyvinę aplinkybę (plg.: prisidirbau kvailai pasipuikavęs; prisidirbo, kai kvailai pasipuikavo), galime ženklo nedėti. Autoriaus rašoma su kableliu.

[S19] Sustabarėję šalutiniai dėmenys paprastai neskiriami, diktante – kur tik nori „daug kur, visur“ (plg. panašius: kiek nori, kaip nori, ką nori), tačiau pagal formalius požymius tai šalutinis dėmuo, todėl gali būti dedamas ir kablelis (žr. S4).

[S20] Autoriaus po įvedamojo veiksmažodžio pranešta dedamas dvitaškis ir pateikiama sakinio citata, todėl taškas rašomas prieš uždaromąsias kabutes (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 11.2 ir 13.1.1 p.). Nepajutus citavimo, galima kabutėmis ir neskirti: Juk seniausiai įvykę ir viešai pranešta: Žodis tapo kūnu. (Religiniuose tekstuose Žodis, vartojamas turint omenyje Dievo asmenį – Sūnų, stilistiniais sumetimais paprastai rašomas didžiąja raide, diktante ne klaidai ir mažąja raide.)

[S21] Lyginamoji sakinio dalis, nors ir išplėsta, neišskiriama, jei joms netaikomos kitos privalomojo ar pasirenkamojo skyrimo taisyklės, diktante: ne mažesnė [paslaptis] nei jo Sūnaus romus žvelgimas nuo kryžiaus; [tykoti] lyg medžiotojui; [atsiduso] lyg atminusi kažką (dar žr. S6); [suribuliuodavo] tarytum gyvos.

VLKK.lt

2018 m. nacionalinio diktanto konkurso I turo
DIKTANTAS

Julius Sasnauskas

Vienkartinumas

    Keletą [R1, R2] metų [R3] per šiokiadienių [R3, R4] mišias [R5, R6] koplyčioje [R7, R8] vis laukdavau [R9] savo stebuklo [R10]. Altoriuje [R8] kybo didžiulė nukryžiuoto [R7] Jėzaus [R11, 12] figūra [R13], kažin kaip [R14] atlaikiusi sovietmečio [R15] negandas [R16], nepražudyta [R17, R47]. Pasak kalbų [R3], pats [R18] monsinjoras [R19] Kazimieras Vasiliauskas [R21] ją [R2] kitados išgelbėjęs [R9, R21] mainais į [R22] degtinę [R2, R9] ir paskui [R23] sugrąžinęs [R21, R24] Bernardinų [R3] bažnyčiai [R5,  R7R25], kai iš ten buvo išprašytas [R47] sandėlis [R7, R26, R27]. Figūra [R13] su kryžiumi [R6] iškelta aukštai, ir, būdamas šalimais [R28], turi atsilošti [R29], kad pamatytum [R47] tiesiai [R30] į [R22] tave [R31] atgręžtą [R2, R9, R24] gotikinį [R2] Jėzaus [R11, R12] skruostą [R2]. Jei ne mišios [R6] ir susirinkę [R21] žmonės, stovėtum valandų [R3] valandas, užvertęs [R21] galvą [R2]. Sykį [R2] pamačiau [R34], kad, padėjus mišių [R3, R6] taurę [R2] į [R22] tam tikrą [R35]  vietą [R2] ant altoriaus, vyno paviršiuje [R8] sušmėžuoja [R7, R36] ištįsęs [R21, R24] Jėzaus [R11, R12] kūnas [R6]. Pakartojau kitądien [R37], ir vėl tas pats [R18] vaizdas, raudonai tvaskantis šventasis veidas. Patikdavo [R9] tokia [R5] nereglamentuota [R17] mišių [R3, R6] dalis. Tyčia [R38] pakrutindavau taurę [R2], kad vynas mažumėlę [R2] sujudėtų [R32], ir tąsyk [R37] užmerktos Viešpaties [R12] akys suribuliuodavo [R7] tarytum gyvos. Ims ir atsimerks [R29]. Man net rodėsi, jog su Nukryžiuotuoju [R7, R12] sudaryta [R47] slapta sąjunga [R27] ir jo [R12] atšvaitas taurėje [R8] būsiąs [R21] ženklas, kad jis [R12] yra kartu, suvadinęs [R21] mus koplyčion [R7] melstis ir šlovinti Dievą [R2, R12]. Nežinau [R33], ar viskas būtų [R32] daręsi [R21] lygiai [R30] taip be mišių [R3, R6], atsinešus [R29] prie altoriaus arbatos puodelį [R2].
    Na, ir žaisdavome [R9] abu, niekam aplinkui [R23] nematant ir nenutuokiant [R39]. Bet kartą [R2] pasigyriau [R34] vienai senai draugei [R40], pamaldžiai [R5] ir meniškai sielai, ir ji pritarė, jog tai – gryniausias [R41] stebuklas [R10], apie kuriuos rašoma šventųjų [R42] gyvenimuose [R43]. „Ech…“ – dar atsiduso [R29] iš pačių įsčių [R3, R44], lyg atminusi kažką [R2, R9, R37]. Nujaučiau [R34], kad jai [R5] irgi [R46knietėjo žvilgtelėti [R9, R45] per mišias [R5, R6] į [R22] taurės vidų [R2], tik nedrįso [R24, R33] prašyti [R47], o ir bažnytinės taisyklės [R47] tam, deja [R38], nepalankios [R17]. Tai tik mįslingai [R24] šypsodavosi [R7] iš tolo palei [R48] koplyčios [R7] duris.
    Tačiau stebuklai [R10] nebūtų [R32, R33] tokie brangūs [R49], jeigu tęstųsi [R24, R32] be paliovos. Trijų Karalių koplyčioje [R7R25] prasidėjo remontas, dažė ir auksavo altorių [R2], šveitė, čiustijo [R50] nekaltus Jėzaus [R11, R12] sąnarius [R27], ir kai darbai buvo baigti [R9], anas atvaizdas taurėje [R8] daugiau [R41] nebepasirodė [R33]. Gal restauratoriai [R5] pakėlė kryžių [R2, R6] dar aukščiau [R41] ar nuleido žemyn [R51], gal jis pasviro kitu kampu – nežinia [R38, R52]. Sukinėjau [R36] mišių [R3, R6] taurę [R2] ir vienaip, ir kitaip, bet viskas perniek [R37]. Matėsi taurėje [R8] tik vynas. Tarpais dingteli [R9, R45], ar nebūsiu [R33] pats [R18] ko prisidirbęs [R21], kvailai pasipuikavęs [R21], kad staiga užgeso [R54] nuostabusis reginys.
    Aišku, nieko originalaus įtarti [R53] dieviškus dalykus [R7], atsispindinčius [R29] kur tik [R55] nori. Juk seniausiai [R41] įvykę [R21, R53] ir viešai pranešta: „Žodis [R6] tapo kūnu.“ Kodėl Dievui [R12] vis maga čia [R38] atsispindėti [R29], prabilti ar pakvipti, nepaisant visų [R3] pasaulio paikysčių [R3, R9R47] ir nedorybių [R3, R16R47] yra ne mažesnė [R56] paslaptis nei jo Sūnaus [R12] romus žvelgimas nuo kryžiaus [R6]. Tai kam dar šnekėti? Prisiminiau [R34] tas mišias [R5, R6], nes buvo gražu. Ir dėl to [R57], kad nepasikartos [R33]. Visa, kas gražiausia [R41], – tik vienąsyk [R37]. Malonės tenka tykoti [R7] lyg medžiotojui.


RAŠYBOS PAAIŠKINIMAI

[R1] Priesaga –etas rašoma su e (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 37, p. 29), diktante – keletą.

[R2] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: keletą,, degtinę, atgręžtą, gotikinį, skruostą, galvą, sykį, taurę, tam tikrą vietą, mažumėlę, Dievą, puodelį, kartą, kažką, vidų, altorių, kryžių.

[R3] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra –(i)ų (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: metų, šiokiadienių, kalbų, Bernardinų, valandų, mišių, pačių įsčių, visų paikysčių, nedorybių.

[R4] Sudurtinių žodžių dėmenis jungia balsės a, ia, ė, i, y, o, u, ū; jungiamosios balsės e nėra (LKRS, § 51, p. 36), diktante – šiokiadienių.

[R5] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma –(i)a, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi galūnėje
ė (LKRS; § 28, p. 25). Diktante: mišias, bažnyčiai, tokia, pamaldžiai [sielai], jai, restauratoriai.

[R6] Kai žodis mišios vartojamas pačia bendriausia renginio, pamaldų, žanro reikšme, rašoma mažąja raide, tačiau religiniams terminams ir pavadinimams būdingas stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas: reikšmingas religines sąvokas ir simbolius žymintys žodžiai rašomi didžiąja raide, kai jiems teikiama išskirtinė reikšmė bei pagarba (žr. VLKK pakomisės rekomendacijos „Dėl kai kurių religinių vardų, terminų, pavadinimų rašymo didžiąja raide“ (toliau – rekomendacija) 4.2 p.). Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir žodžiai kryžius, kūnas, žodis.

[R7] Balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12). Diktante: koplyčioje, bažnyčiai (žodžio struktūroje galima išskirti slavišką priesagą –yčia), nukryžiuoto (plg. kryžius), sandėlis (plg. dėti, dėlioti), sušmėžuoja (plg. šmėžuoti, švėžuoja, šmėžavo, dar plg. šmėkla), suribuliuodavo (plg. ribuoti, ribėti), gyvenimuose (plg. gyvas, -a, gyventi), šypsodavosi (: šypsoti), dalykus, tykoti. (apie kirčiavimą žr. Konsultacijų banke). 

[R8] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: koplyčioje, altoriuje, paviršiuje, taurėje.

[R9] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji s, z prieš č), žr. LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
laukdavau (plg. laukia, laukė);
išgelbėjęs (priešdėlis iš-);
degtinę (plg. dega, degė)
atgręž (priešdėlis at-; dar plg. grąža, gręžė);
patikdavo (plg. patiko);
žaisdavome (plg. žaisti);
kaž (plg. kažin kas);
žvilgtelėti (plg. žvelgia, žvelgė);
baigti (plg. baigė);
dingteli (plg. dingoti, dingoja);
paikysčių (plg. paikystė).

[R10] Žodžio stebuklas rašyba yra įvairavusi – stebuklas (priesaga –uklas) ir stebūklas, plg. pabūklas (priesaga –ūklas), bet nusistovėjo su trumpąja (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – DLKŽ). Diktante – stebuklas (stebuklo, stebuklai). 

[R11] Tikrinio daiktavardžio Jėzus šaknyje rašoma ė (žr. „DLKŽ“), diktante – kilmininko forma Jėzaus.

[R12] Dievų, religinių asmenų vardai ir pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 149, p. 61; dar rekomendacijos 1.1–1.2, 4.5 p.). Diktante – Jėzaus, Viešpaties, Dievą. Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir kiti pavadinimai, pakeičiantys šiuos žodžius ir įvardijantys Dievą: nukryžiuotasis, sūnus, jis (autorius diktante didžiąja raide rašo žodžius Nukryžiuotasis, Sūnus; vartojamos įnagininko ir kilmininko formos Nukryžiuotuoju, Sūnaus).

[R13] Tarptautinių žodžių priesaga -ūra rašoma su ū (LKRS, § 44, p. 34), diktante – figūra.

[R14] Dalelytė kaži(n), sudaranti samplaikinį prieveiksmį, rašoma skyrium nuo prieveiksmio (LKRS, § 64, p. 40), diktante – kažin kaip.

[R15] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35), diktante – sovietmetis (soviet- + -met + -is).

[R16] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, kai sudaro su jais priešingos reikšmės žodį arba kai daiktavardis be neiginio visai nevartojamas (LKRS, § 77, p. 44), diktante – negandas (plg. ganda, gandas), nedorybių (plg. dorybė).

[R17] Neiginys ne su būdvardžiais ir dalyviais rašomas kartu, kai sudaro priešingos reikšmės žodį (LKRS, § 72, 75, p. 43), diktante – nepražudyta, nereglamentuota, nepalankios.

[R18] Šaknies galo t ir galūninio s samplaika tariama kaip c, tačiau rašoma pats, tas pats (LKRS, § 17, p. 20).

[R19] Monsinjoras – tarptautinis žodis (it. mosignore), vartojamas kaip garbės titulas kalbant apie aukšto rango katalikų dvasininką (paprastai prelatą) arba į jį kreipiantis (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 550). Pareigų, titulų pavadinimai paprastai rašomi mažąja raide, tačiau iš pagarbos asmeniui galima ir didžioji raidė. Klaida nelaikytinas nė vienas rašybos variantas (žr. rekomendacijos 1.3 p., dar įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/714-pareigu-pavadinimai-didzioji-raide).

[R20] Asmenų vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide (LKRS, § 145, p. 60), diktante – Kazimieras Vasiliauskas.

[R21] Visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (2), p. 23). Diktante: išgelbėjęs, sugrąžinęs, susirinkę, užvertęs, ištįsęs, būsiąs, suvadinęs, daręsi, prisidirbęs, pasipuikavęs, įvykę.

[R22] Prielinksnyje į rašoma nosinė balsė (LKRS, § 11, p. 19).

[R23] Prieveiksmių priesaga -ui (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius, 1994, § 1118, p. 413). Diktante – paskui, aplinkui.

[R24] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25). Diktante:
sugrąžinęs (plg. grįžti, gręžti);
atgręžtą (plg. grįžti, grąžinti, grąža),
ištįsęs (plg. tąsa, tęsti);
nedrįso (plg. drąsa, drąsinti);
mįslingai (plg. mąstyti, mąslus);
tęstųsi (plg. tąsa, tąsyti, tįsti).

[R25] Bažnyčių, koplyčių pavadinimų pirmas žodis rašomas didžiąja raide (LKRS, § 166 a, p. 68), diktante – Bernardinų bažnyčiai (tokio pavadinimo nežinant kaip tikrinio ir suprantant jį kaip apibūdinamąjį, klaida nelaikytina ir rašyba mažąja raide – bernardinų bažnyčia), Trijų karalių koplyčioje arba, kaip autoriaus, Trijų Karalių koplyčioje (žr. rekomendacijos 2.6 p., dar įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4653-trys-karaliai).

[R26] Daiktavardžio sandėlis galūnėje rašoma i (žr. DLKŽ).

[R27] Prieš balsę d rašomas priešdėlis san-, diktante – sandėlis. Prieš balses j, n – priešdėlis są- (LKRS, § 34, p. 27), diktante – sąjunga, sąnarius.

[R28] Prieveiksmis šalimais vartojamas reikšme „netoli, greta“, žr. DLKŽ; tarmėse pavartojama ir trumpesnė forma – šalimai.

[R29] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27). Diktante: atsilošti (at- + si + lošti), atsimerks (at- + si + merks), atsinešus (at- + si + nešus), atsiduso (at- + si + duso), atsispindinčius (at- + si + spindinčius), atsispindėti (at- + si + spindėti).

[R30] Prieveiksmiai rašomi su priesaga -(i)ai (LKRS, § 39, p. 30), diktante – tiesiai, lygiai.

[R31] Nosinės balsės nerašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio galininkuose mane, tave, save (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – tave.

[R32] Nosinė balsė ų rašoma veiksmažodžių tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje (LKRS, § 24 (4), p. 23), diktante: sujudėtų, būtų, nebūtų, tęstųsi.

[R33] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne (nebe) rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante: nežinau, nedrįso, nebūtų, nebepasirodė, nebūsiu, nepasikartos.

[R34] Veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo baigiasi , to laiko vienaskaitos antrojo asmens galūnė yra -ei, o pirmojo asmens -iau (LKRS, § 29, p. 26). Diktante: pamačiau (bet pamatė, pamatei), pasigyriau (bet pasigyrė, pasigyrei), nujaučiau (bet nujautė, nujautei), prisiminiau (bet prisiminė, prisiminei).

[R35] Nesutrumpėję žodžiai, tiek kaitomi, tiek nekaitomi, nors ir artimai tarpusavyje susiję, net turintys vieno žodžio reikšmę, paprastai rašomi skyrium (LKRS, § 59, p. 38). Diktante – tam tikrą [vietą]. Tam tikras – „nustatytas, specialus“, žr. DLKŽ.

[R36] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, esančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, rašoma -(i)a (LKRS; § 29, p. 26), diktante – sušmėžuojasukinėjau.

[R37] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37). Diktante:
kitądien (<kitą dieną);
tąsyk (<tą sykį);
kažką (<kažin ką);
perniek (<per nieką);
vienąsyk (<vieną sykį).

[R38] Kai kurių prieveiksmių ir nekaitomų žodžių gale rašoma -ia (po ja) (LKRS, § 30 (2b), p. 26). Diktante – tyčia, deja, nežinia, čia.

[R39] Priesaga -iant- rašoma su ia (LKRS, § 39, p. 30), diktante – nenutuokiant.

[R40] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – draugei (plg. draugė, draugės).

[R41] Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio priesagos -iausias, -iau rašomos su ia (LKRS, § 39, p. 30), diktante: gryniausias, daugiau, aukščiau, seniausiai, gražiausia.

[R42] Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos kilmininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse rašomos nosinės balsės (LKRS, § 24 (3), p. 23), diktante – šventųjų.

[R43] Junginys šventųjų gyvenimai diktante pavartotas kaip bendrinis rūšinis rašytinio šaltinio pavadinimas, parašytas mažąja raide ir neišskirtas (… apie kuriuos rašoma šventųjų gyvenimuose). Tačiau kaip antraštinį kūrinio pavadinimą jį galima išskirti kabutėmis ir rašyti didžiąja raide (… apie kuriuos rašoma „Šventųjų gyvenimuose“). Dar plg. įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/8655-tautine-tautiska-giesme.

[R44] Daiktavardis įsčios – įsidėmėtinos rašybos žodis (kaip ąžuolas, žąsis, ąsotis), jo šaknyje rašoma į nosinė (LKRS, § 10 (1), p. 18); prieš č dėl asimiliacijos pakitęs s (tariama š) rašomas morfologiškai (istoriškai šio žodžio rašyba siejama su priesaga -stja). Diktante pavartota kilmininko forma įsčių.

[R45] Priesaga -elėti, rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – žvilgtelėti, dingtelėti.
Su ištiktuku žvilgt siejami veiksmažodžiai žvilgtelėti ir žvilgterėti variantiški, diktante su priesaga -telėti – žvilgtelėti. Su priesagomis -telėti, -terėti sudaryti veiksmažodžiai reiškia momentinį arba mažybinį veiksmą ar būseną. Dzūkams ir kai kuriems vidurio aukštaičiams būdingesnė priesaga -ter(ė)ti, rytų aukštaičiams -telėti, žemaičiams -tel(ė)ti, -terėti, vakarų aukštaičiams -tel(ė)ti (žr. „Lietuvių kalbos gramatiką“, t. 2, Vilnius, 1971, p. 259–260.)

[R46] Dalelytė gi rašoma kartu su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais (LKRS, § 67, p. 40), diktante – irgi.

[R47] Daiktavardžių priesagos -yklė, -ystė, -ybė, veiksmažodžių bendraties priesaga –yti rašomos su y (LKRS, § 40, p. 31), diktante – taisyklės, paikysčių, nedorybių; nepražudyta (: nepražudyti), pamatytum (: pamatyti), išprašytas (: išprašyti), sudaryta (: sudaryti), prašyti.

[R48] Prielinksnio palei gale rašoma ei (LKRS, § 30 (1b), p. 26).

[R49] Antrosios linksniuotės būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnė -ūs (LKRS, § 27, p. 25), diktante – brangūs.

[R50] Priesagos -ija, -ijo rašomos su i (LKRS, § 41, p. 31), diktante – čiustijo (bet čiustyti). Veiksmažodis čiustyti vartojamas reikšme „valyti, šveisti, dailinti, puošti“ (žr. DLKŽ).

[R51] Prieveiksmių priesaga -yn rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – žemyn.

[R52] Daiktavardiniai prieveiksmiai, kilę iš daiktavardžių, turinčių priešdėlį ne-, rašomi kartu su neiginiu (LKRS, § 89, p. 45), diktante – nežinia.

[R53] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante – įtarti, įvykę.

[R54] Nosinė raidė rašoma veiksmažodžio gesti esamojo laiko formos šaknyje ir išvestinėse formose, padarytose iš esamojo laiko kamieno, pvz.: gęsta, gęstantis, gęstant (LKRS, § 10 (2), p. 18, 19). Diktante pavartota priešdėlinė šio veiksmažodžio būtojo kartinio laiko forma užgeso rašoma be nosinės.

[R55] Pabrėžiamoji dalelytė tik visada rašoma atskirai nuo žodžių, prie kurių šliejasi (LKRS, § 68, p. 41), diktante – kur tik [nori].

[R56] Nuo aukštesniojo laipsnio būdvardžių, kuriais pasakomas prieštaraujamasis lyginimas, neiginys ne rašomas skyrium („Lietuvių kalbos žinynas“, Kaunas, 1998, p. 328), diktante – ne mažesnė [paslaptis]. Kai priešprieša sakinyje nėra išreikšta, neiginys su būdvardžiu gali būti rašomas ir kartu (LKRS, § 75, p. 43) – nemažesnė. Diktante klaida nelaikytinas nė vienas rašybos variantas.

[R57] Suprieveiksmėjusiose prielinksninėse konstrukcijose, kaip ir paprastose, prielinksniai rašomi atskirai nuo pilnų linksnių formų (LKRS, § 112, p. 51), diktante – dėl to (įvardis tas, to, tam… šiame junginyje turi gan aiškią savo reikšmę, o  sutrauktiniame todėl (iš to dėlei) jo reikšmė jau nublukusi – rašoma vienu žodžiu). 

VLKK.lt

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *