2017 m. I turo diktanto tekstas

Alvydas Šlepikas
Bedugnė

Naktį [R1] pasnigo, miškas nubalo [R2]. Nendrės, juosiančios [R3] ežerėlį [R1, R4], buvo tarytum [R5] paslaptingi hieroglifai [R6], kaligrafo [R6] įrėžti [R7, R8] į tylą [R1, R5], neperskaitomi, todėl nebylūs [R5, R9]. Tik du didžiuliai krankliai [R10] vartėsi, žaidė ore [R11] vis sugrumėdami [R12] toli girdimais balsais. Miškas stovėjo tarytum [R5] rikiuotė [R5] baltų ir juodų pėstininkų [R13]. Ežero vanduo buvo juodas ir slėpė bedugnę [R1]. Lygaus paviršiaus nežeidė [R14] net menkiausias [R15] vėjelis [R16], tik tamsiajame [R17] veidrody [R18] atsispindėjo pakibęs [R19] (tiesiai pačiame [R10, R11] paveikslo viduryje [R11]) plaštakos formos debesis.
    Danius sėdėjo ant tvirto, nors seniai [
R20] sukalto lieptelio [R16] meškeriotojo vietoje [R11] – to pensiono [R21] prižiūrėtojai [R10] taip puikiai [R20] rūpinosi viskuo [R22]: aplinka, tyla, suoleliais [R10, R16], takais. Danius sėdėjo ir juto, kad, nepaisant šalčio, lėtai besismelkiančio [R3] į nugarą [R1] ir sėdmenis [R5], nepaisant nevisiškai [R23] žieminių batų [R13], jo sąmonė [R24] pradeda žvelgti [R8] giliau [R15], suprasti daugiau [R15]. Apie paukščius, apie debesį [R1] ir apie patį [R1] save [R25]. Varnai vartėsi danguje [R11], o jų [R13] broliai dvyniai [R10, R26] nardė ežero veidrody [R18], skrydžio [R27] stygomis pjaustydami [R28] atsispindinčią [R1, R10] dangaus plaštaką [R1].
     Danius klausėsi tylinčių medžių [
R13], tylinčių nendrių [R13] ir bežadės gelmės. Saulė pasislėpė, ėmė snyguriuoti [R29]. Rodėsi keista, kad neįmanoma [R7, R30] pasakyti, koks gi [R31] dabar paros metas. Danius pasijuto laimingas pirmą kartą [R1] po šitiek dienų [R13], po šitiekos metų [R13]. Žmogus užsimerkė [R32] ir išgirdo [R8] švelnius, vos juntamus, vos girdimus lyg [R33] garsus, lyg [R33] dainavimą [R1]. Atrodė, kad mažytės neklaužadų [R13, R34] pėdutės [R5] bėga pačiu vandens paviršiumi, ir kiekvienas jų [R13] sukeltas ratilėlis [R4] aidi it lūžtanti [R8] snaigė. Danius atmerkė akis – ir tikrai, pirmiausia [R15] išvydo ženklus vandenyje [R11]. Tuos mažų pėdučių [R13] sukeltus ratilus. Vėliau įsižiūrėjęs [R7, R19] pamatė būtybes [R35], kurios smalsiai [R20] stebėjo žmogų [R1], ir rodėsi, kad didelės, palyginti su gležnais jų [R13] kūneliais [R10, R16], akys juokėsi. Bėginėdamos virš grasios [R36] užpelkėjusio [R8] ežero juodumos jos tarytum koketavo. Kiekvienas jų [R13] žingsnis [R8] skambėjo.
„Keista, būtent [
R5] taip jos ir atrodo“, – nusistebėjo Danius. Kitame [R11] ežero krante [R11] nuo meldo nukrito sniegas. Danius nedrąsiai [R20, R23, R37] šyptelėjo [R5]. Švelniai [R20], tačiau vis dėlto [R38] taip šiurkščiai [R20, R39] pūstelėjo [R5] vėjas. Krankliai [R10] nuskrido, tyliai [R20] sušnarėjo pakrantės žolė, Daniaus krūtinėje [R5, R11] ėmė augti [R8] tuštuma. Keistas garsas gręžė [R37] erdvę [R1].
     Tai jos.
     Taip, tai tos skaidrios, švelnios būtybės, tai jos taip bjauriai [
R20, R28] griežė dantimis. Beje [R40], jos nebeatrodė [R14] tokios nekaltos [R30], o jų [R13] mąsliose [R37] akyse [R11] atsispindėjo bedugnė. Tie padarėliai [R4, R10] nebesišypsojo [R14], bet šiepėsi, ir baimė pradėjo semti Danių [R1] tarytum dvokus pelkynų [R13, R41] vanduo. Tos aštriadantės [R42] beždžionėlės čiuožė vandens paviršiumi vis artyn [R43].
   Danius pajuto siaubą [
R1], sugniaužiantį [R3] sielą [R1] šaldančiais [R10, R44], stingdančiais [R10] pirštais.
    Netikėtai išgirdo [R8] balsą [
R1]:
   – Tėti, jeigu tas paveikslas tave [
R25] gąsdina [R8, R45], aš jį [R1] nukabinsiu.


RAŠYBOS YPATUMŲ PAAIŠKINIMAI

      [R1] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 24, p. 23), diktante: naktį, ežerėlį, tylą, bedugnę, nugarą, debesį, patį, atsispindinčią, plaštaką, pirmą kartą, dainavimą, žmogų, erdvę, Danių, siaubą, sugniaužiantį sielą, balsą, jį.
      [R2] Veiksmažodis nubalo – priešdėlio vedinys iš veiksmažodžio balti būtojo kartinio laiko formos balo (su nosine rašomos tik esamojo laiko formos, pvz.: bąlu, bąli, bąla, bąlantis (žr. LKRS, § 10, p. 18).
      [
R3] Priesaga -iant- rašoma su -ia (LKRS, § 39, p. 30). Diktante: juosiančios (juosianti), besismelkiančio (besismelkiantis), sugniaužiantį.
      [
R4] Priesaga -ėlis rašoma su ė (LKRS, § 38, p. 29): ežerėlį, ratilėlis, padarėliai.
      [
R5] Balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12), diktante: tarytum, tylą, nebylūs, rikiuotė, prižiūrėtojai, sėdmenis, pėdutės, būtent, šyptelėjo, pūstelėjo, krūtinėje.
      [
R6] Hieroglifai – tarptautinis žodis (gr. hieroglyphika < hieros – „šventas“ + glyphē – „raižinys“); diktante jis vartojamas perkeltine reikšme „neišskaitomas, sunkus skaityti raštas“ (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“ (toliau – TŽŽ), Vilnius, 2013, p. 328).
      Tarptautinio žodžio
kaligrafas [gr. kalligraphia < kallos – „grožis“ + graphō – „rašau“] reikšmė – „gražiai, aiškiai rašantis žmogus“ (TŽŽ, p. 383).
      [
R7] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante: įrėžti, neįmanoma, įsižiūrėjęs.
      [
R8] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai), žr. LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
            įrėžti (plg. rėžia, rėžė);
            žvelgti (plg. žvelgia, žvelgė);
            išgirdo (priešdėlis iš-);
            lūžtanti (plg. lūžo);
            užpelkėjusio (priešdėlis už-);
            žingsnis (plg. žengia, žengė);
            augti (plg. auga, augo);
            gąsdina (plg. išsigąsti, išsigąsta).
      [
R9] II (arba (i)u) linksniuotės būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnėje rašoma balsė ū, diktante – nebylūs.
      [
R10] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma -(i)a, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi galūnėje
(LKRS; § 28, p. 25). Diktante: didžiuliai krankliai, pačiame, prižiūrėtojai, suoleliais, broliai dvyniai, atsispindinčią, kūneliais, padarėliai, šaldančiais, stingdančiais.
      [R11] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: ore, tamsiajame, pačiame, viduryje, vietoje, danguje, vandenyje, kitame, krante, krūtinėje, mąsliose akyse.
      [
R12] Veiksmažodžio grumėti („griausti, dundėti“, žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (elektroninis variantas http://lkiis.lki.lt/dabartinis; toliau – DLKŽ) šaknyje rašoma u. Diktante pavartota priešdėlinė pusdalyvio forma sugrumėdami.

      [R13] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra –(i)ų (LKRS, § 24, p. 23), diktante: baltų, juodų pėstininkų, žieminių batų, jų, tylinčių medžių, tylinčių nendrių, dienų, metų, neklaužadų, mažų pėdučių, pelkynų.
      [
R14] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne (nebe) rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante: nežeidė, nebeatrodė, nebesišypsojo.
      [
R15] Su ia rašomos aukštesniojo laipsnio priesaga -iau ir aukščiausiojo laipsnio priesagos -iausias,
-ia, -iausiai (LKRS, § 39, p. 30), diktante: menkiausias, giliau, daugiau, pirmiausia.
      [R16] Priesaga -elis rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante: vėjelis, lieptelio, suoleliais, kūneliais.
      [R17] Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko galūnėje nosinė nerašoma (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ (toliau – DLKG), Vilnius, 1997, § 806, p. 185). Diktante – tamsiajame.
      [R18] Sutrumpėjusioje daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnėje rašoma y (LKRS, § 25 (3), p. 24). Diktante – veidrody (veidrodyje).
      [
R19] Visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (2), p. 23), diktante: pakibęs, įsižiūrėjęs.
      [
R20] Prieveiksmiai rašomi su priesaga -iai (LKRS, § 39, p. 30), diktante: seniai, puikiai, smalsiai, nedrąsiai, švelniai, šiurkščiai, tyliai, bjauriai.
      [
R21] Tarptautinio žodžio pensionas šaknyje j tariama, bet nerašoma (žr. TŽŽ, p. 624). Diktante – kilmininko forma pensiono.
      [
R22] Įvardžio viskas įnagininko linksnio galūnė nesutrumpėjusi – viskuo (DLKG, p. 274, 275).

      [R23] Neiginys ne su būdvardiniais prieveiksmiais rašomas kartu (LKRS, § 85, p. 45), diktante – nevisiškai (plg. nevisiškas), nedrąsiai (plg. nedrąsus).
      [
R24] Prieš priebalsę m rašomas priešdėlis są- (LKRS, § 34, p. 27), diktante – sąmonė.
     [
R25] Sangrąžinių įvardžių vienaskaitos galininke nosinė nerašoma (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – save, tave.
      [
R26] Tarp sintaksiškai nelygiaverčių daiktavardžių, kurių vienas paaiškina, papildo ar patikslina kitą ir eina jo priedėliu, brūkšnelis nerašomas (LKRS, § 127, p. 55), diktante – broliai dvyniai.
      [
R27] Balsiai i ir y kaitaliojasi tos pačios šaknies veiksmažodžiuose ir veiksmažodiniuose galūninės darybos daiktavardžiuose. Veiksmažodžių šaknyse yra balsė i, o daiktavardžių – y (LKRS, § 2 (4), p. 13). Diktante skrydis (bet skristi).
      [
R28] Žodžių pjauti ir bjaurus šaknyje po p ir b rašoma priebalsė j (LKRS, § 21, p. 22); diktante pavartota priesaginė pusdalyvio forma pjaustydami ir prieveiksmis bjauriai.
      [
R29] Balsiai i ir y kaitaliojasi to paties veiksmažodžio formų ir giminiškų žodžių šaknyse (LKRS, § 2 (1), p. 12). Diktante – snyguriuoti (bet snigti). Priesaga -uriuoti rašoma su u (LKRS, § 42, p. 32).
      [
R30] Neiginys ne su būdvardžiais dažniausiai rašomas kartu (LKRS, § 75, p. 43), diktante – neįmanoma, nekaltos.
      [
R31] Pabrėžiamoji dalelytė gi rašoma atskirai nuo visų kaitomų žodžių (LKRS, § 66 (a), p. 40), diktante – koks gi.
      [
R32] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi, tas pat pasakytina ir apie priešdėlio ir sangrąžos dalelytės -si- sandūros balsius (LKRS, § 33, p. 27). Diktante – užsimerkė ( + si+ merkė).
      [
R33] Reikšme „panašiai kaip, tartum“ vartojama dalelytė lyg. Ji sakoma esant dėl ko nors ne visai tikram. Dalelytė lig (ligi) vartojama reikšme „iki, kol“ (žr. DLKŽ).

      [R34] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, kai daiktavardis be neiginio visai nevartojamas (LKRS, § 77, p. 44). Diktante – neklaužadų.
      [
R35] Kai linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė, jų galūnėse rašoma e (LKRS, § 28, p. 25). Diktante – būtybes (plg. būtybė, būtybės).
      [
R36] Nosinės balsės ą, ę paprastai nerašomos, kai tos pačios šaknies žodžiuose balsiai a, e kaitaliojasi su ė, pvz., gresia, grasinti, graso, nes grėsti, grėsmė (LKRS, § 10 (1 pastaba), p. 19). Diktante – grasios (grasus, -i – „grasinantis, baisus; atgrasus, nemalonus“, žr. DLKŽ).
      [
R37] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25). Diktante: nedrąsiai (nes drįsti); gręžė (nes grįžti, grąžinti, grąža); mąsliose (nes mįslė).
      [
R38] Dalelytė vis, sudarydama su kitais žodžiais samplaikines dalelytes bei jungtukus, visada rašoma atskirai nuo tų žodžių (LKRS, § 65, p. 40). Diktante – vis dėlto.
      [
R39] Žodžių šaknies gale minkštieji t, d sudarant naujus žodžius kaitaliojasi su č, dž (LKRS, § 16, p. 20), diktante šiurkščiai (plg. šiurkštus, šiurkšti).
      [
R40] Dalelytės beje gale rašoma e (LKRS, § 30 (1b), p. 26).
      [
R41] Daiktavardžio priesaga -ynas rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – pelkynų.
      [
R42] Sudurtinių žodžių dėmenis jungia balsės a, ia, ė, i, y, o, u, ū (LKRS, § 51, p. 36), diktante – aštriadantės.
      [
R43] Prieveiksmių priesaga –yn rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – artyn.
      [
R44] Nosinė raidė rašoma veiksmažodžio šalti esamojo laiko formos šaknyje ir išvestinėse formose, padarytose iš esamojo laiko kamieno, pvz.: šąla, šąlantis, šąlant (LKRS, § 9 (2), p. 18, 19). Diktante pavartota veiksmažodžio šaldyti (ne šalti) esamojo laiko forma šaldančiais rašoma be nosinės.
      [
R45] Veiksmažodžio šaknyje prieš s rašoma nosinė balsė, kai pagrindiniuose kamienuose ą, ę, į, ų kaitaliojasi su an, en, in, un (LKRS, § 9 (1), p. 17), diktante – gąsdina (išsigąsti, išsigąsta, išsigando). 

VLKK.lt

 

Alvydas Šlepikas

Bedugnė [SA]

   Naktį pasnigo, (–) [S1] miškas nubalo. Nendrės, [S2] juosiančios ežerėlį, buvo *tarytum paslaptingi hieroglifai, [S2] kaligrafo įrėžti į tylą, [S3] neperskaitomi, [S4] todėl nebylūs. Tik du didžiuliai krankliai vartėsi, [S3] žaidė ore(,) [S5] vis sugrumėdami toli girdimais balsais. Miškas stovėjo tarytum rikiuotė baltų [S6] ir juodų pėstininkų. Ežero vanduo buvo juodas [S6] ir slėpė bedugnę. Lygaus paviršiaus nežeidė net menkiausias vėjelis, [S7] tik tamsiajame veidrody atsispindėjo pakibęs [S8] ((–)tiesiai pačiame paveikslo viduryje (–)) plaštakos formos debesis.
   Danius sėdėjo ant tvirto, [
S4] nors seniai sukalto lieptelio meškeriotojo vietoje – [S1] to pensiono prižiūrėtojai taip puikiai rūpinosi viskuo: (–) [S9] aplinka, [S3] tyla, [S3] suoleliais, [S3] takais. Danius sėdėjo [S6] ir juto, [S10] kad(,) [S5] nepaisant šalčio, [S2] lėtai besismelkiančio į nugarą [S6] ir sėdmenis, [S3] nepaisant nevisiškai žieminių batų(,) [S5] jo sąmonė pradeda žvelgti giliau, [S3] suprasti daugiau. Apie paukščius, [S3] apie debesį [S6] ir apie patį save. Varnai vartėsi danguje, [S7] o jų broliai dvyniai nardė ežero veidrody(,) [S5] skrydžio stygomis pjaustydami atsispindinčią dangaus plaštaką.
   Danius klausėsi tylinčių medžių, [
S3] tylinčių nendrių ir [S6] bežadės gelmės. Saulė pasislėpė, [S1] ėmė snyguriuoti. Rodėsi keista, [S10] kad neįmanoma pasakyti, [S10] koks gi dabar paros metas. Danius pasijuto laimingas pirmą kartą po šitiek dienų, [S3] po šitiekos metų. Žmogus užsimerkė [S6] ir išgirdo švelnius, [S3] vos juntamus, [S3] vos girdimus [S11] lyg garsus, [S3] lyg dainavimą. Atrodė, [S10] kad mažytės neklaužadų pėdutės bėga pačiu vandens paviršiumi(,) [S12] ir kiekvienas jų sukeltas ratilėlis aidi *it lūžtanti snaigė. Danius atmerkė akis – [S13] ir tikrai,(–) pirmiausia [S14] išvydo ženklus vandenyje. Tuos mažų pėdučių sukeltus ratilus. Vėliau(,)įsižiūrėjęs(,) [S15] pamatė būtybes, [S10] kurios smalsiai stebėjo žmogų, [S10, S16] ir rodėsi, [S10] kad didelės, [S17] palyginti su gležnais jų kūneliais, akys juokėsi. Bėginėdamos virš grasios užpelkėjusio ežero juodumos(,) [S5] jos tarytum koketavo. Kiekvienas jų žingsnis skambėjo.
   „Keista,
( – / 🙂 [S1] būtent taip jos ir atrodo“, – [S18] nusistebėjo Danius. Kitame ežero krante nuo meldo nukrito sniegas. Danius nedrąsiai šyptelėjo. Švelniai, [S4] tačiau vis dėlto taip šiurkščiai pūstelėjo vėjas. Krankliai nuskrido, [S1] tyliai sušnarėjo pakrantės žolė, (– / 😉 [S1] Daniaus krūtinėje ėmė augti tuštuma. Keistas garsas gręžė erdvę.
   Tai jos. [
S19]
   Taip, [
S13] tai tos skaidrios, [S3] švelnios būtybės, [S3] tai jos taip bjauriai griežė dantimis. Beje, [S17] jos nebeatrodė tokios nekaltos, [S7] o jų mąsliose akyse atsispindėjo bedugnė. Tie padarėliai nebesišypsojo, [S4] bet šiepėsi(,) [S16] ir baimė pradėjo semti Danių tarytum dvokus pelkynų vanduo. Tos aštriadantės beždžionėlės čiuožė vandens paviršiumi vis artyn.
   Danius pajuto siaubą, [
S2] sugniaužiantį sielą šaldančiais, [S3] stingdančiais pirštais.
   Netikėtai išgirdo balsą: [
S20]
   – Tėti, [
S21] jeigu tas paveikslas tave gąsdina, [S10] aš jį nukabinsiu.
   ___________________
   
Suskliausti galimi skyrybos ženklai ir jų variantai. Greta pagrindinio varianto pakelti šalutiniai variantai (jeigu jų ne vienas, tai atskirti pasviruoju brūkšniu, jei ženklo gali nebūti, po pasvirojo brūkšnio tarpas). Kursyvu teikiami sintaksiniai vienetai, kurie, jei jau skiriami, tai skiriami iš abiejų pusių – skirti tik iš vienos pusės būtų klaida. Emociniai ženklai kaip variantai tradiciškai nenurodomi, tačiau klaidomis nelaikomi, ypač jei intonaciškai gali būti motyvuoti.

SKYRYBOS PAAIŠKINIMAI

      [SA] Antraštiniai pavadinimai, vartojami be teksto, kabutėmis neskiriami. Privalomosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103), Žin., 2006, Nr. 107-4084) 11.1 punkto pastaboje taip pat pasakyta, kad „po antraštinių sakinių taškas nerašomas“. Antraštiniai žodžiai rašomi atskiroje eilutėje, kabutėmis neišskiriami. 

      [S1] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu.
      Reiškiant išvardijimą, gretinimą paprastai rašomas kablelis – diktanto sakiniuose gretinama:
Naktį pasnigo, miškas nubalo; Saulė pasislėpė, ėmė snyguriuoti; Krankliai nuskrido, tyliai sušnarėjo pakrantės žolė, Daniaus krūtinėje ėmė augti tuštuma. Pastarojo sakinio antrasis dėmuo prasmės atžvilgiu labiau nutolęs, todėl galėtų būti pateisinamas ir kabliataškis (Krankliai nuskrido, tyliai sušnarėjo pakrantės žolė; Daniaus krūtinėje ėmė augti tuštuma), o suprantamas kaip išvada to, kas pasakyta pirmesniais dėmenimis, pateisinamas ir brūkšnys (Krankliai nuskrido, tyliai sušnarėjo pakrantės žolė – Daniaus krūtinėje ėmė augti tuštuma).
      Sakinyje
Danius sėdėjo ant tvirto … lieptelio meškeriotojo vietoje – to pensiono prižiūrėtojai taip puikiai rūpinosi viskuo… antruoju dėmeniu nurodoma priežastis, kodėl galima sėdėti ant lieptelio, kodėl jis yra tvirtas ir pan. Aiškinimo santykis paprastai žymimas brūkšniu.
      Dėl aiškinimo santykio galimas brūkšnys arba dvitaškis sakinyje
Keista,( – / 🙂 būtent taip jos ir atrodo.

      [S2] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 5.1 punktą išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo žodžio išskiriamas kableliais. Diktante: [Nendrės,] juosiančios ežerėlį; [hieroglifai,] kaligrafo įrėžti į tylą, neperskaitomi, todėl nebylūs; [šalčio,] lėtai besismelkiančio į nugarą; [siaubą,] sugniaužiantį … pirštais.

      [S3] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.1 punktą vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų atskiriamos kableliais, diktante:
            a) tariniai:
vartėsi, žaidė; žvelgti, suprasti; atmerkė, išvydo;
            b) veiksniai:
būtybės, jos;
            c) pažyminiai:
kaligrafo įrėžti į tylą, neperskaitomi; švelnius, vos juntamus, vos girdimus; skaidrios, švelnios; šaldančiais, stingdančiais;
            d) papildiniai: [
rūpinosi] aplinka, tyla, suoleliais, takais; apie paukščius, apie debesį; medžių, nendrių; lyg garsus, lyg dainavimą;
            e) aplinkybės:
nepaisant šalčio …, nepaisant nevisiškai žieminių batų; po šitiek dienų, po šitiekos metų.

      [S4] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.3 punktą vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais, yra atskiriamos kableliais. Diktante:
            a) tariniai:
nebesišypsojo, bet šiepėsi;
            b) pažyminiai:
neperskaitomi, todėl nebylūs; tvirto, nors seniai sukalto;
            c) aplinkybės:
Švelniai, tačiau vis dėlto taip šiurkščiai

      [S5] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-3 (104) 4 punktą išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ar padalyvinės aplinkybės gali būti išskiriamos kableliais, jei norima paryškinti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą, neišskyrimas nelaikomas klaida. Diktante: vis sugrumėdami toli girdimais balsais; nepaisant šalčio; nepaisant nevisiškai žieminių batų; skrydžio stygomis pjaustydami atsispindinčią dangaus plaštaką; bėginėdamos virš grasios užpelkėjusio ežero juodumos.

      [S6] Nekartojamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos (žr. Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.2 punkto pastabą). Diktante: [rikiuotė] baltų ir juodų [pėstininkų]; buvo juodas ir slėpė; sėdėjo ir juto; nugarą ir sėdmenis; apie debesį ir apie patį save; nendrių ir gelmės; užsimerkė ir išgirdo; atmerkė akis ir išvydo.

      [S7] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 9.1 punktą sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais, yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu). Diktante – susieti priešinamaisiais jungtukais: paviršiaus nežeidė net menkiausias vėjelis, tik tamsiajame veidrody atsispindėjo … debesis; Varnai vartėsi danguje, o jų broliai dvyniai nardė ežero veidrody…; … jos nebeatrodė nekaltos, o jų akyse atsispindėjo bedugnė.

      [S8] Pabrėžtinai izoliuotai kaip pašalinės pastabos pasakomos sakinio dalys ar dėmenys yra labai atsiję nuo pagrindinio sakinio ir dažnai išskiriami skliaustais (žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, 1992, p. 189). Diktante: … tamsiajame veidrody atsispindėjo pakibęs (tiesiai pačiame paveikslo viduryje) plaštakos formos debesis. Išskyrimas skliaustais dera su teksto visuma ir netikėta pabaiga. Taip pat galimas išskyrimas brūkšniais.
      Rašančiam nesuvokus pastabos išskirtinumo visumos kontekste pakibęs tiesiai pačiame paveikslo viduryje gali pasirodyti kaip išplėstinė dalyvinė aplinkybė. Tada ji turėtų būti arba išskirta iš abiejų pusių, arba ne:
… tamsiajame veidrody atsispindėjo(,) pakibęs tiesiai pačiame paveikslo viduryje(,) plaštakos formos debesis.

      [S9] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 4.2 punktą kelios aiškinamosios sakinio dalys, neturinčios jungiamojo žodžio ir einančios po apibendrinamojo žodžio, yra išskiriamos dvitaškiu ir kableliu (ar brūkšniu) arba brūkšniais. Diktante po apibendrinamojo žodžio dvitaškis (galimas ir brūkšnys): … rūpinosi viskuo: aplinka, tyla, suoleliais, takais.

      [S10] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 8.1 punktą šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais. Diktante šalutiniai dėmenys prie pagrindinių jungiami jungtukais kad, jeigu ir jungiamaisiais žodžiais koks, kurios.

      [S11] Prieš pažymimąjį žodį einantis derinamasis pažyminys neskiriamas (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 5.1 punkto pastabą). Diktante prieš pažymimąjį žodį lyg garsus eina pažyminiai švelnius, vos juntamus, vos girdimus.

      [S12] Prie pagrindinio dėmens Atrodė (kas?) galima jungti du šalutinius dėmenis: kad mažytės neklaužadų pėdutės bėga pačiu vandens paviršiumi ir [kad] kiekvienas jų sukeltas ratilėlis aidi it lūžtanti snaigė, tokiu atveju jungtuku ir jungiami du vienarūšiai dėmenys ir kablelio neturėtų būti. Kablelis galimas santykį suprantant kaip priežasties ir pasekmės, o jungtuku ir jungiamas savarankiškas sujungiamasis dėmuo: pėdutės bėga pačiu vandens paviršiumi ir [todėl] jų sukeltas ratilėlis aidi it lūžtanti snaigė.

      [S13] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.2 punktą sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai (taip, ne, gerai, nieko, kaip, ką ir pan.) atskiriami kableliu. Diktante: Danius atmerkė akis – ir tikrai, (–) pirmiausia išvydo ženklus vandenyje. Taip, tai tos skaidrios, švelnios būtybės… 

Pirmuoju atveju tikrai įsiterpia tarp vienarūšių tarinių su priklausomomis sakinio dalimis (Danius atmerkė akis ir išvydo), todėl išskiriamas, brūkšnys žymi ekspresiją, o ir intonaciškai pritampa prie teigimo žodžio ir suprantamas ne kaip jungtukas, bet kaip dalelytė ir išskiriamas kartu su juo.

      [S14] Nors pirmiausia kartais vartojamas kaip modalinis žodis, bet šiuo atveju jis eina laiko aplinkybe (dar plg. tolesniame sakinyje vėliau).

      [S15] Neišplėsta dalyvinė ar pusdalyvinė, padalyvinė aplinkybė neišskiriama. Diktante – įsižiūrėjęs [pamatė]. Jeigu įsižiūrėjęs suprantama kaip aiškinamoji laiko aplinkybė (kada vėliau?), galima ją išskirti kableliais iš abiejų pusių.

      [S16] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 11.1 punktą sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti nekartojamais jungtukais ir, ar, arba, nei, gali būti atskiriami kableliu, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Diktante: … pamatė būtybes(,) ir rodėsi… (kablelis prieš jungtuką ir šiuo atveju būtinas, nes turi žymėti šalutinio dėmens kurios smalsiai stebėjo žmogų pabaigą); Tie padarėliai … šiepėsi(,) ir baimė pradėjo semti Danių tarytum dvokus pelkynų vanduo.

      [S17] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 6.1 punktą įterpinys išskiriamas kableliais (rečiau – brūkšniais). Diktante: palyginti su gležnais jų kūneliais; beje.

      [S18] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 12.7 punktą, kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po kabučių; autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide (žr. taisyklių 12.6 punktą). Šio sakinio pradėjimas nauja eilute ir brūkšniu laikytinas skyrybos klaida – čia tik perpasakojama, kas išgirstama, pašnekovo nėra, taigi nėra pagrindo ir tiesioginės kalbos skirti brūkšniu. Diktante: „Keista, būtent taip jos ir atrodo“, – nusistebėjo Danius.

      [S19] Dalelytė tai šiame ir tolesniame sakinyje tik pabrėžia, pastiprina tai, kas išreiškiama vardažodžiais jos, būtybės.

      [S20] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 12.2 punktą brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute. Diktante:
      Netikėtai išgirdo balsą:
      – Tėti, jeigu tas paveikslas tave gąsdina, aš jį nukabinsiu.
      Tačiau klaida nelaikytinas ir išskyrimas kabutėmis. Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 12.4 punktą, kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, tada būtų taip: Netikėtai išgirdo balsą: „Tėti, jeigu tas paveikslas tave gąsdina, aš jį nukabinsiu.“

      [S21] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 7.1 punktą kreipinys, vienas ar su priklausomais žodžiais, išskiriamas kableliais. Diktante kreipinys – Tėti.

      * Lyginamuoju būdu išreikšta įprasta aplinkybė neskiriama. Diktante būdo aplinkybe eina: [stovėjo] tarytum rikiuotė baltų ir juodų pėstininkų; [aidi] it lūžtanti snaigė.

VLKK inf.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *