2015 m. I turo diktanto tekstas

2015 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo

DIKTANTAS
 

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

      – Klausyk, o kas čia [R1] taip ūžia [R2, R3]? – prisimerkęs [R4] paklausė jaunėlis [R5], apžlibusiomis [R6, R7, R23] akutėmis įsispitrindamas [R8] į [R9] dangų [R10].

      Dviejų [R11] naikintuvų [R11] šešėliai [R12] grėsmingai nuslydo [R2] Bernardinų* [R11, R13] sodo žole [R14].

      – Kokie neįprasti [R8, R15] paukščiai… [R12] – nusistebėjo jaunėlis [R5].

      – Tai lėktuvai [R2], brolyti [R16]. Karo lėktuvai [R2], – atrėžė [R2] vyresnėlis [R5].

      – O kas tas karas? Ar koks atgrasus [R7, R17, R23] mėsėdis [R18]?

      – Kaip čia [R1] pasakius. Karas turbūt [R2, R19] būtų [R20], jeigu aš įsigeisčiau [R3R7R8] tavo žemės, įsilaužčiau [R3R7R8] ir užimčiau [R3] tavo urvą [R10], piktdžiugiškai [R18] suryčiau [R3] tavo šeimą [R10], o tave [R25] priversčiau [R3R7] visą [R10] dieną [R10] medžioti man sliekus ir vabalus.

      – Kokias [R12] čia [R1] nesąmones [R14, R21, R26] tauški, broli?

      Tąkart [R19, R27] į [R9] juos smigo pro debesį [R10] įspindusi [R8] saulė. Abu suvaitojo, užsidengė [R23] akis ir krito snukučiais [R12] į [R9] žemę [R10R14]. Dirvožemis [R24] buvo riebus ir skalsus, gardžiai [R28] kvepėjo [R6]. Iki valios jo prisiuostę [R4], abu vienu sykiu [R2] ištraukė [R23] nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo [R2], prisidengusi debesies skiaute [R14]. Įsiręžęs [R4R8, R33] klevas nuplikusiomis [R6] šakomis akėjo dangų [R10]. Nušepęs [R4] berželis [R29] barstė lapus tarsi aukso kąsnelius [R29, R30]. Netrukus ir vėl [R2] pasigirdo pažįstamas [R30] ūžesys [R22, R29], medžiai [R12] sudžeržgė [R31], nerimastingai [R44] sūkuriavo [R2a, R43]. Grįždami [R33] naikintuvai kėlė [R32] neįtikėtiną [R8R10R15] triukšmą [R10]. Ūmai [R2] sode [R34] kilo sąmyšis [R21, R35]: prigužėjo [R6] vaikų [R11], užvertę [R4] galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo [R2]. Jų [R11] šūksniai [R12, R36] skardeno po visą [R10] apylinkę [R10R14], negalėjai [R3] suprasti, džiūgauja [R3, R38] jie ar gąsdinasi [R7, R37]. Akimirksnį [R10] naikintuvų gaudesys [R29] užgožė visus balsus, užtemdė [R7, R23] saulę [R10R14]. Plūstelėjo [R2] siaubo banga, broliams [R12] dingtelėjo [R7], kad [R39] prasideda karas.

      – Vaje [R40], kokia baisybė [R41], net kailiukas šiaušiasi [R42], – gūžėsi [R2] jaunėlis [R5].

      – Žinai ką [R10], man jau įgriso [R8, R32]. Lįskim [R37] atgal [R7, R23], – atsakė vyresnėlis [R5].

      Taip pasišnekučiavo [R43] du jauni, gyvenimo negandų [R11, R26] dar neužgrūdinti [R15] kurmiai [R12], saulėtą [R10] rudens popietę [R10] išlindę [R4R23] pasidairyti po Lietuvos [R13] žemę [R10]. Neilgtrukus [R19] jie atsiglėbesčiavo [R7R23, R43] ir įsmuko [R8] kiekvienas į [R9] savo urvą [R10]. Su kiekvienu letenėlių [R5R11] grybšniu [R7, R36] vis gilyn [R41] įsirausdami [R7R8] į [R9] žemės tamsą [R10] ir rimtį [R10], abu jie patyliukais [R2] džiaugėsi [R42] kurmių [R11] taika ir tuo, kad dėl [R2] savo įgimtų [R8R11] savybių [R11, R41] bet kada gali pasislėpti po žeme [R14]. Tuo tarpu lėktuvai [R2] skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę [R2bR4, R38] iki soties, kaip paukščiai [R12] nutūpė [R32] karuselę [R10R14], kuri taip primena mums daug sykių [R2R11] sumažintą [R10] Žemės [R13a] rutulį [R10]. 

_____________________
      * Kaip vietovardis, Bernadinų sodas rašytinas didžiąja raide (… nuslydo Bernardinų sodo žole), tačiau tokio nežinant galima palaikyti bendriniu apibūdinimu, todėl konkurse klaida nelaikytina rašyba ir mažąja raide (… nuslydo bernardinų sodo žole), nebent prireiktų skirti apylygius darbus.

 

RAŠYBOS YPATUMŲ PAAIŠKINIMAI  

      [R1] Prieveiksmio čia gale rašoma –ia, dar plg.: šalia (žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992; toliau – LKRS, § 30 (2b), p. 26).

      [R2] Ilgieji balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12): ūžia, nuslydo, atrėžė, turbūt, sykiu, šyptelėjo, vėl, sūkuriavo, ūmai, klykavo, plūstelėjo, gūžėsi (gūžtis, gūžiasi, gūžėsi '2. į kamuolį riestis, trauktis', žr. eDŽ), patyliukais, dėl, lėktuvaisykių

      [R2a] Dėl sūkuriavo, sūkurys rašybos: pagrindinės veiksmažodžio formos sukti, suka, suko šaknyje turi trumpąjį balsį u. Priesaginio daiktavardžio sūkurys šaknies balsis pakinta – rašoma ilgoji ū, dar plg.: rišti, riša, rišo, bet ryšulys. Atitinkamai ir vedinys sūkuriuoti, sūkuriuoja, sukuriavo rašomas su ū. (Žr. LKRS,  § 3, p. 15). 

      [R2b] Dėl prisišūkavęšūkauti rašybos žr. konsultacinį įrašą šūkis (LKRS, p. 13–14, § 2 4).

      [R3] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, einančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, rašoma (i)a, bet ne (LKRS, § 29, p. 26): ūžia, įsigeisčiau, įsilaužčiau, užimčiau, suryčiau, priversčiau, negalėjai, džiūgauja, šiaušiasi.

      [R4] Visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (2), p. 23): prisimerkęs, prisiuostę, įsiręžęs, nušepęs, užvertę, išlindę, prisišūkavę.

      [R5] Priesagose –ėlis, -ėlė rašoma balsė ė (LKRS, § 40, p. 30): jaunėlis, vyresnėlis, letenėlių.

      [R6] Trumpieji balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12): apžlibusiomis (plg.: žlibti, žlimba, žlibo 'akti, žabalti' ir žlebti, žlemba, žlebo 'darytis bejėgiam, dribti, glebti, smukti', eDŽ6), kvepėjo, nuplikusiomis, prigužėjo (plg. gužėti, guža, gužėjo 'būriu skubiai eiti, bėgti'). 

      [R7] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji priebalsiai s, z prieš č), žr. LKRS, § 18 (a, b), p. 20), diktante:

·  apžlibusiomis – p suskardėjo prieš skardųjį ž, tariamas kaip b (abžlibusiomis), bet rašoma p (priešdėlis ap-);

·  atgrasus – t suskardėjo prieš skardųjį g, tariamas kaip d (adgrasus), bet rašoma t (priešdėlis at-);

·  įsigeisčiau – pučiamasis s prieš č tariamas kaip š (įsigeiščiau), bet rašoma s, plg. geisti, geismas

·  įsilaužčiau – ž prieš č tariamas kaip š (įsilauščiau), bet rašoma ž, plg. laužia, laužė

·  priversčiau – pučiamasis s prieš č tariamas kaip š (priverščiau), bet rašoma s, plg. versti

·  gąsdinasi – s suskardėjo prieš skardųjį d, tariamas kaip z (zdinasi), bet rašoma s, plg. išsigąsti, išsigąsta

·  užtemdė – ž suduslėjo prieš duslųjį t ir tariamas kaip š (uštemdė), bet rašoma ž (priešdėlis -); 

·  dingtelėjo – g suduslėjo prieš duslųjį t ir tariamas kaip k (dinktelėjo), bet rašoma g, plg. dingo

·  atgal – t suskardėjo prieš skardųjį g, tariamas kaip d (adgal), bet rašoma t (priešdėlis at-); 

·  atsiglėbesčiavo – pučiamasis s prieš č tariamas kaip š (atsiglėbeščiavo), bet rašoma s, plg. glėbesys (glėbti, glėbys) ir gailesčiuoti (gailesys), kepesčiuotis, pasiremesčiuoti, eLKŽ); 

·  grybšniu – b suduslėjo prieš duslųjį š ir tariamas kaip p (grypšniu), bet rašoma b, plg. griebė

·  įsirausdami – s suskardėjo prieš skardųjį d, tariamas kaip z (įsirauzdami), bet rašoma s, plg. įsirausė.

      [R8] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28): įsispitrindamas (autorė pasirinko vieną iš tarmėse žinomų variantų – spitrinti ar spitryti, žr. eLKŽ, galima pridurti, kad žodynuose pirmiausia teikiamas įsispitrėti (eDŽ), taip pat įsispitrenti (eLKŽ), neįprasti, įsigeisčiau, įsilaužčiau, įspindusi, įsiręžęs, neįtikėtiną, įgriso, įsmuko, įsirausdami, įgimtų.

      [R9] Prielinksnyje į rašoma nosinė balsė (LKRS, § 11, p. 19): į dangų, į savo urvą, į žemės tamsą.

      [R10] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (1), p. 23): dangų, urvą, šeimą, visą, dieną, debesį, žemę, neįtikėtiną, triukšmą, apylinkę, akimirksnį, saulę, , saulėtą, popietę, tamsą, rimtį, karuselę, sumažintą, rutulį.

      [R11] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra –(i)ų (LKRS, § 24 (1), p. 23): dviejų, naikintuvų* Bernardinų, vaikų, , negandų, letenėlių, kurmių, įgimtų, savybių, sykių.

      [R12] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma -(i)a, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi galūnėje (LKRS; § 28, p. 25): šešėliai, paukščiai, kokias, snukučiais, medžiai, šūksniai, broliams, kurmiai. (Plg. R14.)

      [R13] Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide: geografiniai ir topografiniai vardai Bernardinų*, Lietuvos (LKRS, § 154, p. 63).

      [R13a] Žodis žemė turi daug reikšmių (toliau reikšmės iš eDŽ6), diktante taip pat vartojamas įvairiomis reikšmėis, plg.: … pasidairyti po Lietuvos žemę (5. šalis, kraštas), … krito snukučiais į žemę (6. dirva), … įsigeisčiau tavo žemės (7. dirbamas bei naudojamas paviršiaus plotas), … pasislėpti po žeme (2. planetos paviršiaus sluoksnis; tą sluoksnį sudaranti medžiaga). Vartojamas kaip tikrinis dangaus kūno vardas, astronomijos terminas (1. planeta, kurioje gyvenama) žodis rašytinas didžiąja raide – Žemė (LKRS, § 153, p. 63), diktante: … primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.  

      [R14] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25): žole, nesąmones, žemę, skiaute, apylinkę, saulę, žeme, karuselę. (Plg. R12.)

      [R15] Neiginys ne su būdvardžiais rašomas kartu, kai sudaro priešingos reikšmės žodžius (LKRS, § 75, p. 43), diktante – neįprasti, neįtikėtiną.

      Jeigu sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (žr. LKRS, § 73, p. 43), diktante dalyvis – neužgrūdinti.

      [R16] Priesagoje –ytis rašoma balsė y – brolytis (: brolis).

      [R17] Balsė ą nerašoma, kai tos pačios šaknies žodžiuose balsis ą kaitaliojasi su ė (LKRS, § 10, p. 19): atgrasus (grėsti, grėsė, grėsmė). Dar žr. grasyti.

      [R18] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35): mėsėdis (mės- + -ėd + -is), piktdžiugiškai (pikt- + džiug-+ -išk- + -ai).

      [R19] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37): turbūt (turi būti) tąkart (tą kartą), neilgtrukus (neilgai trukus).

      [R20] Nosinė balsė ų rašoma veiksmažodžių tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje (LKRS, § 24 (4), p. 23), diktante – būtų.

      [R21] Prieš priebalsę m rašomas priešdėlis – (LKRS, § 34, p. 27): nesąmones, sąmyšis.

      [R22] Daiktavardžiai dažnai turi tokią pat balsę kaip ir pamatinis veiksmažodis (LKRS § 2 (4), p. 14), diktante – ūžesys (: ūžti, ūžia, ūžė).

      [R23] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27): apžlibusiomis (priešdėlis ap-); atgrasus, atgal (atgalios, at- + galas), atsiglėbesčiavo (priešdėlis at-); ištraukė, išlindę (priešdėlis iš-); užsidengė (priešdėlis už-, beje, tariama usidengė), užtemdė (priešdėlis -).

      [R24] Sudurtinių žodžių dėmenis jungia balsės a, ia, ė, i, y, o, u, ū (LKRS, § 51, p. 36), diktante – dirvožemis (dirv- +-o– + žem- + -is).

      [R25] Nosinė balsė nerašoma asmeninio įvardžio tu vienaskaitos galininke (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – tave.

      [R26] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiu, kai sudaro su juo priešingos reikšmės žodį arba kai daiktavardis be neiginio visai nevartojamas (LKRS, § 77, p. 44): nesąmones, negandų.

      [R27] Sudurtinio žodžio tąkart pirmasis dėmuo baigiasi nosine balse (jį sudaro nesutrumpėjusi vienaskaitos galininko forma) (LKRS, § 52, p. 36).

      [R28] Prieveiksmiai rašomi su priesaga –iai (LKRS, § 39, p. 30): gardžiai.

      [R29] Priesagose –elis, -esys rašoma balsė e (LKRS, § 37, p. 29): berželis, kąsnelius, ūžesys, gaudesys.

      [R30] Iš veiksmažodžių, kurių pagrindiniuose kamienuose ą, ę, į, ų kaitaliojasi su an, en, in, un, išvestų daiktavardžių šaknyse prieš s rašoma nosinė raidė(LKRS, § 9 (1), p. 17), diktante – kąsnelius (kąsti, kanda, kando), pažįstamas (pažinti, pažįsta, pažino).

      [R31] Kai kurių veiksmažodžių pagrindiniai (t. y. bendraties, esamojo ir būtojo kartinio laiko) kamienai dėl savo fonetinės raidos turi nevienodą grafinį vaizdą. Šaknies gale prieš balses rašoma samplaika žg, o prieš priebalses (LKRS, § 19 (4), p. 21), diktante – sudžer-žg-ė (džerti, džeržgia, džeržgė).

      [R32] Balsiai i, u, e ir y, ū, ė kaitaliojasi to paties veiksmažodžio formų šaknyse (LKRS, § 2 (1), p. 12): kėlė (kelti, kelia, kėlė), įgriso (gristi, grysta, griso), nutūpė (tūpti, tupia (tūpia), tūpė).

      [R33] Žodžio šaknyje prieš s, ž rašoma nosinė balsė, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 17): įsiręžęs (rąžytis), grįždami (grąža, gręžti).

      [R34] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos vietininko gale rašoma e (LKRS, § 30 (a), p. 26), diktante – sode.

      [R35] Balsiai i, u, e ir y, ū, ė kaitaliojasi tos pačios šaknies veiksmažodžiuose ir veiksmažodiniuose galūninės darybos daiktavardžiuose (LKRS, § 2 (4), p. 13): sąmyšis (: sumišti), dar plg: sąjūdis (: sujusti), santykis (: sutikti), santėmis (: sutemti).

      [R36] Daiktavardžių šaknyje balsės y, ū dažnai rašomos tada, kai atitinkamų veiksmažodžių šaknyje yra dvibalsiai ie, ei, au, uo (LKRS § 2 4, p. 13), diktante – šūksniai (: šaukti), grybšniu (: griebti).

      [R37] Veiksmažodžių šaknyse prieš s rašoma nosinė raidė, kai pagrindiniuose kamienuose ą, ę, į, ų kaitaliojasi su an, en, in, un (LKRS, § 9 (1), p. 17): gąsdinasi (išsigąsti, išsigąsta, išsigando), lįskim (lįsti, lenda, lindo).

      [R38] Balsiai i, u, e ir y, ū, ė kaitaliojasi bendrašakniuose veiksmažodžiuose. Pamatinių veiksmažodžių šaknyje yra dvibalsiai ie, au, uo, kartais e arba ė, o išvestinių – y, ū arba i, u (LKRS, § 2 (2), p. 12), diktante – džiūgauja (džiaugtis), prisišūkavę (šaukti).

      [R39] Jungtuko kad gale rašomas skardusis d, bet tariamas duslusis t (kat) (LKRS, p. 10).

      [R40] Jaustukas vaje gale rašoma e, dar plg.: beje, nebe, aure (LKRS, § 30 (b), p. 26). (Žodynuose teikiamas ir rašybos variantas vajė, tačiau diktuota – vaje.)  

      [R41] Priesagose –ybė, -yn rašoma balsė y (LKRS, § 40, p. 30): baisybė, savybių; gilyn.

      [R42] Dvibalsio eu lietuviškų žodžių šaknyje nebūna, rašoma iau (LKRS, § 6, p. 16): šiaušiasi, džiaugėsi.

      [R43] Priesagoje –iavo, rašoma ia (LKRS, § 39, p. 30): sūkuriavo, pasišnekučiavo, atsiglėbesčiavo.  

      [R44] Nosinė raidė žodyje nerimastingai nerašoma, plg.: (ne)rimas, (ne)rimastis, nerimastauti (žr. eDŽ, eLKŽ). 

VLKK.lt 

 

Laura Sintija Černiauskaitė

Pokalbis [SA]

      *– [S1] Klausyk, [S2] o kas čia taip ūžia? – [S3] prisimerkęs paklausė jaunėlis(,) [S4] apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

      **Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

      – [S1] Kokie neįprasti paukščiai… – [S3] nusistebėjo jaunėlis.

      – [S1] Tai (–) [S20] lėktuvai, [S5] brolyti. Karo lėktuvai, – [S3] atrėžė vyresnėlis.

      – [S1] O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis? [S6]

– [S1] Kaip čia pasakius. Karas(,) turbūt(,) [S7] būtų, [S2] jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, [S8] įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, [S8] piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, [S9] o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

      – [S1] Kokias čia nesąmones tauški, [S5] broli? [S6]

      Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, [S8] užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, [S8] gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę(,) [S4] abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo(,) [S4] prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis [S10] akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus [S11] tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys,(–) [S12] medžiai sudžeržgė, [S8] nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis:(–/,) [S13] prigužėjo vaikų, [S12] užvertę galvas(,) [S4] jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę,(–) [S14] negalėjai suprasti, (–) [S15] džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, [S8] užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga,(: / –) [S14] broliams dingtelėjo, [S2] kad prasideda karas.

      *– [S1] Vaje, [S16] kokia baisybė, (–) [S14] net kailiukas šiaušiasi, – [S3] gūžėsi jaunėlis.

      – [S1] Žinai ką, (–) [S16] man jau įgriso. Lįskim atgal, – [S3] atsakė vyresnėlis.

      Taip pasišnekučiavo du jauni,( ) [S17] gyvenimo negandų dar neužgrūdinti(,) [S17] kurmiai(,) [S4] saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį(,) [S4] abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, [S2] kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido(,) [S18] nuskrido, [S19] o vaikai(,) prisišūkavę iki soties(,) [S4] kaip paukščiai nutūpė karuselę, [S2] kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.

_____________________

      Suskliausti galimi skyrybos ženklai ir jų variantai. Greta pagrindinio varianto pakelti šalutiniai variantai (jeigu jų ne vienas, tai atskirti pasviruoju brūkšniu, jei ženklo gali nebūti, po pasvirojo brūkšnio tarpas). Kursyvu teikiami sintaksiniai vienetai, kurie, jei jau skiriami, tai skiriami iš abiejų pusių – skirti tik iš vienos pusės būtų klaida. Emociniai ženklai kaip variantai tradiciškai nenurodomi, tačiau klaidomis nelaikomi, ypač jei intonaciškai gali būti motyvuoti.

 

SKYRYBOS YPATUMŲ PAAIŠKINIMAI

      [SA] Antraštiniai pavadinimai, vartojami be teksto, kabutėmis neskiriami. Privalomosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103), Žin., 2006, Nr. 107-4084) 11.1 punkto pastaboje taip pat pasakyta, kad „po antraštinių sakinių taškas nerašomas“.

      [S1] Prieš tiesioginę kalbą rašomas brūkšnys, tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide. Kiekvieno veikėjo kalba pradedama nauja eilute (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 12.1, 12.3 punktus).

      [S2] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 8.1 punktą šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais.

      Pirmasis diktante šiuo numeriu pažymėtas sakinys Klausyk, o kas čia taip ūžia? nėra tipiškai sudėtinis prijungiamasis: pirmasis žodis klausyk ir raiškos, ir paskirties sakinyje atžvilgiu panašiausias į pokalbio aktyvinimo įterpinį, todėl prijungimas itin silpnas; toliau o kas… – tai dalelytės funkciją atliekantis jungtukas o ir klausiamasis žodis kas. Taigi šį sakinį galima interpretuoti ir kaip klausiamąjį vientisinį.

      [S3] Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais iš abiejų pusių, kai po jos eina autoriaus kalba. Prieš antrąjį brūkšnį rašomas kablelis (ne taškas) arba intonaciškai tinkamas kitas ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide (žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 12.6 punktą).

      [S4] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių (patvirtintų 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-3 (104), Žin., 2006, Nr. 107-4085) 4 punktą išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ar padalyvinės aplinkybės (pusdalyvinės aplinkybės – apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų; su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį; dalyvinės aplinkybės –iki valios jo prisiuostę; prisidengusi debesies skiaute; užvertę galvas; saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę; prisišūkavę iki soties) gali būti išskiriamos kableliais. Neišskyrimas nelaikomas klaida.

      [S5] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 7.1 punktą kreipinys (brolyti, broli) išskiriamas kableliais.

      [S6] Klausiamųjų sakinių gale rašomi klaustukai, diktante: Klausyk, o kas čia taip ūžia? O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis? Kokias nesąmones čia tauški, broli? 

      [S7] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 7.2 punktą modalumą rodantis žodis turbūt gali būti išskiriamas, jei norima jam suteikti įterptinį pobūdį.

      [S8] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.1 punktą vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų atskiriamos kableliais, diktante – tariniai: įsigeisčiau, įsilaužčiau, suryčiau; suvaitojo, užsidengė; buvo riebus ir skalsus, kvepėjo; sudžeržgė, sūkuriavo; užgožė, užtemdė.

      [S9] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 3.3a punktą vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtuku o, yra atskiriamos kableliais, diktante – tariniai: … suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau

      [S10] Junginys nuplikusiomis šakomis negali būti išskiriamas ar atskiriamas nei kaip papildinys (akėjo nuplikusiomis šakomis), nei kaip po pažymimojo žodžio einantis nederinamasis pažyminys (klevas nuplikusiomis šakomis, žr. Privalomosios skyrybos taisyklių 5.1 punkto 2 pastabą).

      [S11] Lyginamasis posakis tarsi aukso kąsnelius neskiriamas, nes nesudaro šalutinio dėmens (sakinyje eina būdo aplinkybe).

      [S12] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą tarp dviejų bejungtukių dėmenų, reiškiant išvardijimą, rašomas kablelis.

      Rašiusiųjų keltas klausimas dėl dvitaškio sakinyje Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys: medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo, neva po ūžesys aiškinama, kad ūžesys kyla dėl džeržgėjimo ir sūkuriavimo, tačiau greičiau atvirkščiai – ūžesys „vėl“ kyla ne dėl medžių, o kad vėl grįžo lėktuvai, nuo jų sukeltų oro bangų medžiai džeržgia (tiksliau girgžda), sūkuriuoja. Taigi dėl galimo pasekmės santykio pateisinamas brūkšnys. 

      [S13] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą tarp dviejų bejungtukių dėmenų, reiškiant aiškinimą, rašomas dvitaškis (taip pasirinkta autorės) arba brūkšnys. Jei pabrėžiamas išvardijimas, gali būti rašomas ir kablelis.

      [S14] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 10.1 punktą bejungtukio sakinio dėmenys, susieti gretinamuoju santykiu, skiriami kableliu. 

      Sakinyje Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę… kitas dėmuo autorės atskirtas kableliu, tad santykis gretinamasis, tačiau įžiūrėjus šiokią tokią priešpriešą (šūksniai skardena, bet neaiškūs, nesuprantami) ir ekspresyvumą, pateisinamas atskyrimas brūkšniu. 

      Sakinyje Plūstelėjo siaubo banga… tolesnę dalį broliams dingtelėjo, kad prasideda karas suprantant kaip aiškinimą galimas atskyrimas dvitaškiu ar brūkšniu [plg. S13].

      [S15] Kablelis rašomas po pagrindinio dėmens prieš du vienarūšius šalutinius dėmenis, plg.: negalėjai suprasti, ar jie džiūgauja, ar jie gąsdinasi. [Dar plg. S2.] Dvitaškis šiuo atveju, kaip prieš šalutinius dėmenis, kad ir du, nėra tinkamas skyrybos ženklas, tačiau brūkšnys, kaip didesnės ekspresijos ženklas, pateisinamas. 

      [S16] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 6.1 punktą įterpinys (diktante – vaje, žinai ką) išskiriamas kableliais, rečiau – brūkšniais.

      [S17] Pažyminiai prieš pažymimąjį žodį, nurodantys ne vieno pagrindo požymius, bet rašančiojo laikomi lygiaverčiais, gali būti atskiriami kableliais kaip vienarūšiai. Sakinio dalis gyvenimo negandų dar neužgrūdinti gali būti suvokiama ir kaip aiškinamoji ir gali būti išskiriama kableliais iš abiejų pusių (žr. Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 2.2, 3.1 punktus).

      [S18] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 2.1 punktą greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji žodžiai (skrido, nuskrido…) skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys, arba neskiriami, jei laikomi samplaikomis (skrido nuskrido…).

      [S19] Pagal Privalomosios skyrybos taisyklių 9.1 punktą sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti priešinamaisiais jungtukais o, bet, tačiau, tik (tiktai) ir pan. yra atskiriami kableliu. 

      [S20] Pagal Pasirenkamosios skyrybos taisyklių 9 punktą vietoj praleistos savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą, plg.: Tai yra lėktuvai.


      PASTABA. *Dialogas lietuvių kalboje skiriamas brūkšniais, todėl šiame diktante tiesioginės kalbos išskyrimas kabutėmis (žr. toliau) nerekomenduojamas ir nelaikomas visiškai lygiaverčiu skyrybos variantu.

      „Klausyk, o kas čia taip ūžia?“ – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų. Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole. „Kokie neįprasti paukščiai…“ – nusistebėjo jaunėlis. „Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai“, – atrėžė vyresnėlis. „O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?“ – „Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.“ – „Kokias čia nesąmones tauški, broli?“ 

      „Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi“, – gūžėsi jaunėlis. „Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal“, – atsakė vyresnėlis.

      ** Neperkėlus į naują eilutę klaidos nėra: pagal taisykles kiekvieno veikėjo kalba pradedama nauja eilute, taigi tol, kol naujo veikėjo kalbos nėra, tekstas gali būti toje pačioje eilutėje, nors kitas sakinys (-iai) jau nebėra veikėjo kalbos pratęsimas.

VLKK.lt 

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *