Ką reikia žinoti apie tekstų tipus

      Rašydami įvairių žanrų ir stilių tekstus, mintis perteikiame skirtingais būdais. Be pagrindinių trijų tekstų tipų – pasakojimo, aprašymo ir samprotavimo (argumen­tavimo ir aiškinimo), žinotini ir smulkesni jų potipiai, įvairūs minčių perteikimo būdai. Jie taikomi drauge, papildo vienas kitą. Pavyzdžiui, aprašymas dažnai su­sipina su iliustravimu, charakterizavimu, citavimu, komentavimu. Pasakojimas – su kito asmens nuomonės perpasakojimu, prisiminimais, informavimu, aprašymu, citavimu.

      Įdomu tai, kad Visi išvardyti tekstų tipai ir minčių perteikimo būdai čia iliustruojami vieno teks­to – „Lietuvos tapatybės problemos“ – pavyzdžiais. Tas tekstas – Vytauto Landsbergio skaityta paskaita.

      PASAKOJIMAS – nuoseklus ir išsamus įvykio (reiškinio) išdėstymas: kaip kas nors vyko arba kaip atsirado, keitėsi, plėtojosi.

      Beržo tošys buvo to krašto senovės slavų pergamentas. Jos pakliūdavo į pelkę, į tam tikrą dumblą, todėl nesupuvo, ir randama įvairiausių raštų. Kaip žinote, visa šumerų civilizacija atsiskleidė per atrastas molio lenteles su dantiraščiais. Štai ir tose beržo tošyseįvairūs dalykai: sąskaitos, įstatymai, teismų sprendimai, meilės laiškai, privatūs reikalai.

      PERPASAKOJIMAS – pirma, tai gali būti netiesioginė kalba, kai autorius tiksliai perpasakoja kieno nors žodžius, antra, knygos, straipsnio, metraščio turinio perpasakojimas savais žodžiais.

      1) Bet Greimas sakė: nesąmonė, nes jei matome, kad buvo kraštas, per kurį ėjo tarptautiniai prekybos keliai, tai tame krašte turėjo būti tvarka, keliai turėjo būti saugūs, kas nors turėjo būti atsakingas, kad tas kraštas funkcionuotų.

      2) Štai prieš tūkstantį metų kažkur buvo pasakyta, kad yra tokia šalis – Lietuva, pagarsėjusi tuo, kad užmušė misionierių, arba ne ji užmušė, bet joje buvo užmuštas misionierius šv. Brunonas.

      PRISIMINIMAS – kokio nors įvykio ar atsitikimo, kuriame dalyvavo pats auto­rius, papasakojimas.

      Aš atsimenu, kaip Algirdas Julius Greimas, gal pirmą kartą atvažiavęs iš Pary­žiaus, Vilniaus inteligentams skaitė paskaitas apie Lietuvos praeitį ir sakė, kad mes nemokame skaityti archeologijos kultūriškai[1] ir identifikuoti, ką mums sako įvairūs pėdsakai.

      APRAŠYMAS – dalyko, reiškinio ar asmens apibūdinimas. Paprastai aprašymas susijęs su pasakojimu. Pavyzdžiui, dalyko ypatybių, bruožų, formos, dydžio, me­džiagos, spalvos, kvapo, garso aprašymas. Arba asmens bruožų, fizinių duome­nų, veiklos, nuopelnų apibūdinimas.

      Lietuvių tauta tikrai buvo. Neabejotinai. Tai įrodo kūryba. Didžiausias, gražiau­sias ir turtingiausias lietuvių tautos kūrinys yra lietuvių kalba ir tautosaka. Niekas to negalėjo sukurti. Tai yra lietuvių kūriniai su įtakomis, šaltiniais iš kokių kitų etninių darinių, iš kurių formavosi ta lietuvių tauta, iš genčių, regionų, nesvarbu, kaip pavadinsi. Tautosaka įvairiaspalvė, išlikusi ir neišlikusi, kartais tik pėdsakai atsekami iki labai labai senų laikų. Kaip Jadvyga Čiurlionytė yra užsiminusi savo moksliniuose darbuose apie dainuojamąją tautosaką ir sutartines, tai yra tikrai be galo senas, archajinės ir tobulos, labai rafinuotos kultūros produktas. Tokios sutartinės, tokios polifonijos, toks daugbalsumas, kuris visiškai nieko bendra neturi su klasikine, nusistovėjusia muzika.

      SAMPROTAVIMAS – aiškinimo ir argumentavimo būdas. Samprotaujant sakiniai paprastai siejami priežasties ir padarinio santykiais.

      Su Lietuvės kariuomene kovojantys žmonės nėra tos valstybės tauta, nors ir lietuvių kilmės, bet jie kariauja prieš Lietuvos valstybę. <…> Bet yra ir kita sąvo­ka – valstybės tauta. Tai yra visi jos piliečiai. Visi jos piliečiai toje šalyje lemia jos tapatybę. Jie gali būti įvairios kilmės, gali save vadinti tautomis arba tautinėmis mažumomis. Gali taip ir nevadinti. Gali būti kitos kilmės arba nekalbėti lietuviškai, bet vis tiek vadinti ir laikyti save lietuviais. Jie priklauso šitai šaliai.

Smulkesni tekstų tipai, papildantys pasakojimą, aprašymą ir samprotavimą

      INFORMAVIMAS – objektyvus pasakojimas apie dalyką (įvykį, reiškinį) jo nekomentuojant. Informavimas yra pagrindinis dalykinio pasakojimo bruožas.

      Štai atsiranda Mindaugas, karūnuojasi, galų gale Gedimino laiškuose yra paminė­tas mūsų karališkasis miestas Vilnius ir t. t., nuo čia pradedama istorija.

      KONSTATAVIMAS – neabejotinai tikro dalyko patvirtinimas pasakojant.

      1. Su Lietuvės kariuomene kovojantys žmonės nėra tos valstybės tauta, nors ir lietuvių kilmės, bet jie kariauja prieš Lietuvos valstybę.

      2. Sovietų laikai irgi yra tapatybės atėmimo politika.

      3. Čia manęs klausė, kur yra tapatybės atramos, sakiau – senasis kaimas, senoji dorovė, atgimimo ir pasipriešinimo laikotarpiai, kur tai tikrai yra matoma ir gražu.

      KOMENTAVIMAS – išsamus aiškinimas, kas ir kodėl, lyginimas, analizavimas, etimologinis aiškinimas.

      1. „Litva na Kareliju pašla.“ Vadinasi, žvalgo pranešimas. Ir tai „Litva“. Tai ne kažkas, ir kad šį kartą jie eina į Kareliją. Jie – „Litva“. Matote, čia nėra datos, gal tai buvo apie tą laiką, gal anksčiau, gal vėliau, bet tas vardas jau buvo.

      2. Būtent prekybos keliai per Lietuvą – Gintaro kelias, variagų (senovės Rusią puldinėję ir su ja prekiavę normanai (šiaurės germanai užkariautojai, 8–11 a. rengę grobiamuosius žygius į kitus Europos kraštus)) kelias ir iš skandinavų šalių iki Bizantijos, iki tų gintaro pirkėjų, kurie jį labai vertino ir pavadino „elektronu“, tai irgi liko žodis labai didelės ateities, kadangi tai buvo toks daiktas, mineralas, brangakmenis, kuris patrintas traukė kitus daiktus, jis turėjo tokią magišką savybę traukti. Ta savybė iš tikrųjų buvo elektra, kuri gamindavosi gintare.

      ARGUMENTAVIMAS – samprotavimo tipas, įrodinėjimas, priešingos nuo­monės atrėmimas, savo tezės pagrindimas, išvada.

      Vadinasi, šis tas yra, buvo ir dar gal kurį laiką bus. Tai yra tautos tapatybė. O grįžtant prie sąvokos „Lietuva“, paprastai mes, kurie čia su politika turime reikalų, girdime, kad žmonės peikia Lietuvą. Tai daro lietuviai Lietuvoje, čia gyvenantys žmonės peikia ją, kokia ji netikusi. Yra vienas atsakymas ir kreipimasis į protą: Lietuvatai juk mes. Kas tai yra? Iš kažkur kažkas atėjo ir pasakė, kad čia dabar turi būti Lietuva? Tai mes. Kokie mes esame, tokia ir yra Lietuva. Ką mes peikiame? Ne kažkokią abstrakciją, peikiame save pagrįstai, teisingai. Tai yra mūsų tapatybė. Lietuvos tapatybė yra mūsų tapatybė.

      INTERPRETAVIMAS – teksto siejimas su kontekstu, naujų prasmių įžvalga.

      „Ak, kur dingote jūs, lietuviškos mūs gadynėlės[2]?“ – čia Kristijonas Donelaitis taip perspėja būrus, kad jie netaptų panašūs į vokiečius ar prancūzus, kad jie vertintų, ką turi ir kas jie yra. Tai čia jau tolesnis klausimas, šiandien tema yra tiesiog tapatybė, bet ar ji – vertybė?

      ILIUSTRAVIMAS – pasakojimo sukonkretinimas (ne tik faktine medžiaga ir pateiktais žodiniais pavyzdžiais, bet ir schemomis, lentelėmis, piešiniais, fo­tografijomis), citavimas, siejimas su praktika, konkrečiais skaičiais, vardais.

      Tai yra valstybės tauta, kurioje, kaip ir pirmojoje jau Lietuvos Respublikoje po Pirmojo pasaulinio karo, nebuvo tokio skirstymo: čia – lietuviai, čia – nelietuviai. Tą valstybės tautos sąvoką įtvirtino ar bent jau vartojo profesorius Mykolas Riomeris, Kauno universiteto rektorius, visų labai gerbiamas lenkas. Niekam tai nekliuvo, jis buvo Lietuvos patriotas, Lietuvos veikėjas ir puikiai suprato, kad valstybės prasme jis yra lietuvis, nors jis buvo iš lenkų bajorų šeimos giminės. Tokių įdomių dalykų yra, kai su lenkais susikryžiavę. Pavyzdžiui, du broliai Narutavičiai iš Žemaitijos. Vienas pasirašė Vasario 16–osios aktą, kitas išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Du broliai!

      VERTINIMAS – smulkesnis apibūdinimas, apibrėžimas, charakterizavimas, nuo­monės reiškimas.

      1) Jozefas Pilsudskis irgi didžiavosi, kad jis – lietuvis. Bet tai jau daugiau kil­mės dalykas, nes valstybiškai jis buvo lenkas, tarnavo Lenkijai ir padarė Lietuvai blogų darbų.

      2) Bet ne tik „Trys muškietininkai“ ar „Vinetu“, taip pat Prano Mašioto buvo labai įdomios, gražia lietuvių kalba parašytos knygelės vaikams ir dar jo paties dovanotos. Ne mažiau kaip keletą kartų būdamas paauglys skaičiau Vaižganto „Pragiedrulius“. Jau gimnazijoje aš buvau gudresnis, nes mažai kas buvo skaitęs, dabar turbūt niekas nėra skaitęs. Labai graži knyga. Labai turininga ir įdomi savo siužetu, daug sakanti apie atgimimo, tą „pragiedrulių“ laikotarpį, ir apie žmonių charakterius, labai gražia kalba, fantastiniai gamtos aprašymai.

CITAVIMAS – neautorinis minčių perteikimo būdas, kai pažodžiui perteikia­mos svetimos mintys. Tokios mintys paprastai išskiriamos kabutėmis arba šriftu.

      1) Ir viena, kiek aš atsimenu, tošis buvo tuščia, tik pačiame kamputyje parašy­ta: „Litva na Kareliju pašla.“

      2) Iš mano senelio Gabrieliaus Landsbergio dainų kūrybos liko tik viena eilutė, kurią jo nekrologe pacitavo jo amžininkas: „Mūsų tėvučiai be mokslo gyveno.“ [Senelis ją dainuodavęs.]

      3) Štai tokių mes turime paveldėtų dalykų ir tapatybinių dalykų. „Mes baudžiau­ninkėliai Lietuvos laukų“, – čia irgi yra istorinė daina, įterpta į Tado Blindos – svieto lygintojo – tekstą.

      APIBENDRINIMAS – iškeltų minčių ir teiginių išvados. Apibendrinimui būdingi išvadiniai žodžiai: taigi, vadinasi, iš to galima daryti išvadą, iš to išeina… Bet tų žodžių gali ir nebūti, vietoj jų gali eiti, tarkime, įspūdin­ga citata; svarbu, kad būtų jaučiama, jog tai paskutiniai žodžiai, svarbiausi, reikšmingiausi. Pabaiga nebūtinai skelbiama, tikrą pabaigą – tarsi tvirtai, ryžtingai padėtą tašką skaitytojai ir klausytojai jaučia patys, be specialaus priminimo.

      O čia dar toks tekstelis pasitaikė:

      „Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie tikite Lietuva, kurie mylite savo gražią gimtąją žemę, tėvų ir motinų kalbą ir dainas, visa tai, kas yra Tėvynė ir ką praradęs lieki našlaitis, kurie trokštate, kad Lietuva būtų laisva ir garbinga valstybė, žinokite, ji tokia bus, ji amžinai atgims, nes bus išlikusi jūsų širdyse.“

      Šiandien šiek tiek gal kitomis aplinkybėmis aš vieną žodį tik pakeisčiau:

      Ji amžinai atgims, jeigu bus išlikusi jūsų širdyse.

 

      Įsidėmėtina!

      Išmanyti tekstų tipus, arba minčių perteikimo būdus, reikia ir rašančiajam, ir kalbančiajam. 


[1] Kultūriškai – kultūros požiūriu.

  [2] Gadynà – čia: laikas, metas.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *