Jonas Radvanas. Radviliada, pirma dalis, 31–96 eil.

 

31 Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė

32 čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus –

33 motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.

34 Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnūs –

35 vyrai karingom širdim. (Ar yra toks žmogus, kurs nežino

36 šiandien Libono tremties, Palemono* didvyriškų žygių?)

37 Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių –

38 šita valdovų gentis; juk nuo Baltijos jūros iki Juodosios

39 valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia*.

40 Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo

41 klonių Kampanijos*, kur Cerera*, įstatymų motė,

42 varžos gausa su Bakchu*, nepaskyrė Panchajos Tempėjų*

43 nei Alkinojo* miškų, nei derlingojo Pesto* rožynų,

44 nedavė persų laukų* ar upokšnių, turtingų metalo.

45 Derlių, kokį šventi dovanoja Gargarai*, skyrė

46 jiems užtatai ir žemes, kur per amžius lengva išmisti.

47 Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė –

48 girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus

49 remia, o medžių šaknim ligi Stikso* vėlių nusileidžia.

50 Šičia atranda namus sau elniai, briedis ir stumbras

51 (šitas galiūnas yra sulaikyti, ką nutveria, pratęs

52 savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą išmesti),

53 šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias,

54 randa namus ten žvitri stirnelė ir didelis tauras.

55 Kam man upes ir vandens didumu prilygstančius marioms

56 ežerus girti? Žuvis? Čia netrūksta didžuvių irgi.

57 Kam apdainuoti žilus jugerus* baltuojančio lino?

58 Argi išvardinčiau tai, kas palaimintoms čia dovanota

59 girioms? – Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia.

60 Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro:

61 medžiais tyriausias medus putodamas bėga, valstiečiai

62 gauna korių dovanai, čia rasoja ir patys kamienai,

63 ir ant vaivados* skobnių* kvepėdamos sklidinos taurės.

64 Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo?

65 Štai Boristenis* sravus: prasiveržę pro kaukarus*, duslūs

66 vandenys jo su triukšmu neapsakomu krinta į plačią

67 jūrą ir sūrias bangas vilnimis atmiešia saldžiausiom.

68 Štai Dauguva*, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus,

69 Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūkuriuodama skuba,

70 kol pagaliau taip plati į Venedų* marias įsilieja.

71 Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė –

72 Vilija* tekanti ten, kur kadai iglionams* priklausė

73 žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią

74 Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį,

75 Nemuno – to, už kurį gražesnės mes neturime upės!

76 Daugelis deivių, kurios ąžuolynuos ir upės gyvena,

77 geidė jo meilės, tačiau jos sulaukė vien tik gražuolė –

78 upė Šventoji, kuri – skaistesnė už gintarą – srūva

79 per Žemaitijos laukus ir į Nemuną įteka našų.

80 Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai,

81 jotvingiai – žmonės, mirties nebiją, poloviečiai klajokliai,

82 prūsų* sena giminė, narsiaširdžių krūtinių alanai*,

83 vieno kilimo su jais gepidai* ir kitos dar tautos.

84 Čia Erdivilo* lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio*,

85 Skirmanto*, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos*,

86 Romanto*, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką

87 Romos*, Vytenio* kilnaus ir atšventusio pergalių daugel

88 tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant

89 mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus.

90 Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius –

91 Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė

92 davė sarmatų* kraštams karalius, valdovus dovanojo

93 hunui* galingam, taip pat ir bohemams* iš Čeko* šeimynos.

94 Šitiek šlovingų vadų čia gimė!.. Ir vienas jų buvo

95 mūsų giesmės Radvila Didysis*, kuriam Mikalojaus*

96 vardą ir lemtį* tėvų pranašingas numanymas davė.

 

Jonas Radvanas. Radviliada, trečia dalis,  85–169 eil.

[Aprašomi LDK didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo* skydo fragmentai]

 

85 Karvedžio šalmas – galvos puošmena — žaižaravo ir ryškiai

86 saulės skaisčiuos spinduliuos atsigręžęs į dangų žioravo.

87 Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė

88 auksino, jį puošdama marginiais geltono metalo.

89 Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių

90 pergalės mena laikus, kai į Platelių krantą smėlėtą

91 sykį Libono* laivai atkeliavo per Baltijos jūrą,

92 laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas, priplaukę;

93 mena Libono vargus ir ant žemės, ir jūroj, kol kojos

94 atvedė jį prie krantų, pasišiaušusių giriom aukštosiom.

95 Mena, kaip kėlės krantan iš Italijos vyrų rinktinė,

96 elnius, taurus ir žiaurius stumbrus ant žemės ji vertė,

97 kaip puikiose žiotyse žydravilnės Dubysos pastatė

98 Naująją Romą* kariai – tą senosios viltingą paguodą.

99 Vienas po kito štai čia atsiranda garbingi karaliai,

100 garsūs valdovų protu ir kautynių trimitais įžymūs.

101 Dvylika smailių skaisčių ant galvos lietuvių karalius

102 Mindaugas nustelbė juos, nes tik vienas nešiojo vainiką

103 Lacijaus*; dviem strėlėmis į totorių valdovo liepimą

104 duoklę mokėti narsus karžygys Erdvilas* atsakė.

105 Veikiai atėjo eilė sužalotiems totorių žygūnams*:

106 žiaurų atsakymą šį Balakląjus*, totorių valdovas,

107 gavo iš Skirmanto*, tad pasikėlė kautynėms kariaunos

108 ir Kaidanovo* raistai nuo kraujo pralieto paplūdo.

109 Aršūs Vytenio* kariai, pralaimėję Lešekui* mūšį,

110 pergalę švęs ir išklos kitose kautynėse lenkus;

111 grobio teks kiekvienam, kas lietuvių kariuomenėj kovės,–

112 net ir kareiviui žaliam, – po dvidešimt lenkų belaisvių.

113 Giesmės ir šokiai skambės ir pagerbs nugalėtojai Ledą*,

114 žmonės džiaugsmingais „valio!“ nepaliaujamai pergalę sveikins.

115 Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo:

116 šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė

117 rankos sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti

118 geidė pamėnui* gyvam, o šis kad užstaugė – lyg staugtų

119 šimtas vilkų jo pilve! „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, –

120 taria žynys Lizdeika*, ir lemtingi žodžiai pagimdo

121 Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos,

122 kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:

123 miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.

124 Štai Gedimino duktė Aldona – lietuvaitė gražiausia –

125 žengia į tavo namus, Kazimierai*; pulkas jaunosios:

126 seniai, garsūs protu, ir tvirčiausi lietuvių kareiviai,

127 stumbro didžiulio rusvais šeriais pasišiaušusiom odom,

128 Polocko lokių skrandom užsidengęs pečius, atlydėjo

129 kraitį – lenkaičių būrius, į nelaisvę patekusius, dartės*

130 laisvus; šie tankiu pulku, neskustom galvom po kepurėm

131 žengė laimingi drauge, ir grandinės nespaudė jiems rankų.

132 Santuoka ši dvi tautas, vienodom valdysimas teisėm,

133 bendro likimo plienu sukabina nuo šiol kuo tvirčiausiai.

134 Amžiną taiką, kurios visa širdimi taip norėjo

135 Dievas, vedybos atneš į lietuvių ir lenkų valstybę.

136 Teremia nūn Lietuva ir šlovė nemari jos karalių,

137 vardas didžių Lietuvos kunigaikščių per amžius teaidi,

138 garbę tereiškia bendrai tam pačiam valdovui dvi tautos,

139 mušasi mūšiuos bendrai, ir šlovė jų dangaus tepasiekia!

140 Štai Gedimino kariai ugnimi ir kardu naikina

141 Brandenburgo* laukus, net padangė aptemsta nuo dūmų.

142 Štai jis ir prūsus aršius, ir totorių ordas sutramdo,

143 išbruka jas, nuožmioje kovoje nugalėjęs, už Dono.

144 Tuoj Lietuvos lygumom paleista žiauriaširdžių kryžiuočių

145 vėtra šuorais keliaus: tai magistras Dusmeris* veda

146 prūsų galybę ir du karalius: Bohemijon – Joną*,

147 Liudviką – vengrų*. Kartu su karaliais į Lietuvą traukę

148 danai, moravai*, galvom auksaplaukėm britanai ir galai*

149 tai lietuvius visomis jėgomis Germanija puola,

150 Reinas triragis kartu su kitais prieš Lietuvą eina!

151 Nors ir negali ginklu ar gudrybe palaužti kryžeivių

152 Algirdas su Kęstučiu*, bet įveikia alkiu: jie palieka

153 plačią dykynę tenai, kur kryžiuočiai keliavo, o patys

154 prūsų žemes ir pilis Livonijoj dūmais paleidžia.

155 Tartum širšės pikti į namus parkeliavo kryžiuočiai

156 ir apraudojo savų, čia patyrusių kruviną pirtį,

157 žūtį. Beprotis! Tave ši nelaimė ištiko, magistre.

158 Kitąkart leido atgal Maskvos kunigaikščio žygūną

159 Algirdas, davęs namo liepsnojantį deglą parnešti.

160 Paskui žygūną pernakt prie Maskvos atsiradęs, Maskvietį

161 privertė klauptis ir dar jį pamokė: „Kas rytą ginkluojas?

162 Liaukis grasinti!“ – Ir čia į tvirtovę įsmeigė ietį*.

163 Veikiai Jogaila drauge su laisvės augintiniais lenkais

164 ir su lietuvių pulkais prieš kryžiuočių kariuomenę stoja.

165 Iečių liūtis ir strėlių pilaga* germanus paskandina;

166 veikiai kryžiuočių kariai kas iš mūšio pabėga, kas galą

167 gauna kautynių lauke nuo galingos rankos sarmatų*.

168 Griunvaldas* plūsta kraujais, ir magistrą mirtis čia ištinka:

169 Griunvaldo smėly jisai atidavė Viešpačiui sielą.

Iš lotynų k. vertė S. Narbutas

---

21 Sūduviai, jotvingiai, prūsai – dabar išnykusios vakarų baltų gentys.

22 Irano klajoklių gentis, įsimaišiusi tarp sarmatų.

23 Gotų gentis, įsitvirtinusi centrinėje Europoje.

24 Legendinis kunigaikštis Erdivilas, pirmasis Naugarduko valdovas.

25 Lietuvos didysis kunigaikštis (XIII a.)

26 Legendinis Naugarduko kunigaikštis.

27 Legendinis Naugarduko kunigaikštis, pirmasis iš lietuvių valdovų užėmęs Polocką.

28 Legendinis Naugarduko kunigaikštis, Traidenio tėvas.

29 Čia minimas Mindaugo krikštas ir karūnavimas 1252 m.

30 Lietuvos didysis kunigaikštis (XIV a. pr.).

31 Šiuo etnonimu, žinomu iš Antikos laikų, vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai.

32 Klajoklių gentis.

33 Čekijos kunigaikščiams.

34 Mitinis čekų tautos pradininkas.

35 Vienas įtakingiausių LDK didikų, karalienės Barboros Radvilaitės brolis, Radvilos Juodojo pusbrolis. Lietuvos didysis etmonas (karo vadas), Lietuvos didysis kancleris, Lietuvos vaivada; po Žygimanto Augusto mirties faktinis Lietuvos valdovas; Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos šalininkas ir gynėjas.

36 Mikalojus – hebrajų (sen. žydų): „kas yra kaip dievas“.

37 Romėnai sakydavo: „Nomen est omen“ – „Vardas yra lemtis“; tuo tikėjo ir mūsų protėviai.

44 Legendinis Užvolgio totorių chanas.

45 Legendinis Naugarduko valdovas, atrėmęs Aukso ordos chano Balaklajaus antpuolį.

46 Legendinis Balakląjus 1221 m. mūšyje prie Kaidanovo (vietovė prie Minsko) su savo pulkais buvo sumuštas lietuvių kariuomenės.

47 Lietuvos didysis kunigaikštis (XIV a.).

48 Lešekas Juodasis (XIII a.) įvairių Lenkijos žemių kunigaikštis.

49 Tai greičiausiai ne mitinė Spartos karalienė, pagimdžiusi Kastorą ir Poluksą, bet ne kartą istoriko Strijkovskio minimas lietuvių pagonių giesmių žodis „lado“. Anot mokslininko S. Narbuto, triumfuodami lietuviai tokiomis giesmėmis yra pasitikę Gediminą Algirdą Jogailą (žr. Strijkovskio „Kroniką“).

50 Šmėklai.

51 Nuoroda į Lietuvos metraščių legendą apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą.

52 Minimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo sūnaus Kazimiero vestuvės.

53 Dabar.

54 S. Narbutas komentuoja: „Lenkijos karalius Vladislovas […] paprašęs Gedimino paramos sumanytam žygiui į Brandenburgą. Gediminas jam pasiuntęs 1200 raitelių. Šį įvykį plačiai aprašo Strijkovskis…“ (Žr. kn. Jonas Radvanas. Radviliada, Vilnius: Vaga, 1997, 300.)

55 Kryžiuočių ordino magistras.

56 Čekijos karalius Jonas, atvykęs į pagalbą kryžiuočiams.

57 Vengrijos karalius Liudvikas, atvykęs į pagalbą kryžiuočiams.

58 Moravija – istorinis regionas Čekijos rytuose.

59 Dabartinių prancūzų protėviai.

60 Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, kartu su broliu Kęstučiu ne kartą gynė Lietuvą nuo kryžiuočių.