Česlovas Milošas. Niekad tavęs, mieste… Valanda. Lanka. Sodyba

      Niekad tavęs, mieste…

      Valanda

      Lanka

      Sodyba

 

      Niekad tavęs, mieste…

 

      Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

      Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

      Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,

      Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,

      Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,

      Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą

      Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.

      Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,

      Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,

      Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.

      Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.

      Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,

      Jog išauš diena aštri ir perregima,

      Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

1963, iš rinkinio „Užburtas Gucio“

Iš lenkų k. vertė R. Rastauskas

      Valanda

 

      Lapuose žėrinti saulė, uolus kamanių zvimbesys,

      Iš tolo, iš ano upės kranto mieguistos šnekos

      Ir lėtas plaktuko bildesys džiugino ne vien mane.

      Kol atsivėrė penkios juslės, ir anksčiau nei pradžia

      Ruošėsi sulaukti visų, kurie pasivadins: mirtingi esame,

      Kad kaip ir aš garbintų gyvenimą, tai yra laimę.

Berklis, 1972

Iš lenkų k. vertė A. Kalėda

 

      Lanka

 

      Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,

      Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.

      Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,

      Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.

      Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą

      Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.

      Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.

Berklis, 1992

Iš lenkų k. vertė T. Venclova

 

      Sodyba

 

      Nėra namų, tik parkas, nors senieji medžiai iškirsti

      Ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę.

      Nugriautas svirnas, baltas, su spynom,

      Su skiepais, arba rūsiais, kur stūksojo lentynos žieminiams obuoliams.

      Tokios pat, kaip anuomet, kelio vėžės žemyn:

      Prisiminiau, kur posūkis, bet upės neatpažinau;

      Spalva kaip rūdijančio sunkvežimių tepalo,

      Ir nei meldų, nei vandens lelijų.

      Neberasi liepų alėjos, kur bitės siaudė kadaise,

      Ir sodai, saldybe girtų širšinų bei vapsvų tėvynė,

      Sudūlėjo ir prasmego į dagius ir dilgėles.

      Tas kraštas ir aš nors buvom toli kits nuo kito,

      Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku,

      Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis mažėjo.

      Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj.

 

      Įdomu, kas čia per dūmai, ne iš kamino, iš vamzdžio

      Virš mažo negrabaus barako, suręsto iš plytų ir lentų,

      Piktžolių ir krūmų žalumoj – atpažinau sambucus nigra.

 

      Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos.

      Jie valgė savo kukulius ir bulves

      Ir bent turėjo malkų prakuroms, kai spaudė ilgos mūsų žiemos.

Iš rinkinio „Ant upės kranto“ (1994)

Iš lenkų k. vertė T. Venclova

      ___________________

      Kino teatrai, veikę Vilniuje prieškariu, Č. Milošo jaunystės laikais („Lux“, „Helios“)

      Beras Halpernas (1902-1984) – iš Lietuvos kilęs garsus žydų rašytojas.

      Lozorius Segalas (1897-1957) – iš Vilniaus kilęs žymus pasaulio dailininkas.

      Juoduogis šeivamedis – kvapnus krūmas, vedantis vaisius – kekėmis susitelkusias juodas uogas. Baltų mitologijoje laikomas šventu medžiu.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *