Sigitas Geda. Viešpaties rožių ilgesys

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus;

sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –

bebalsės žemės – andai man žadėjai

daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,

aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

 

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus:

bet mirė laimė kalkiniam dugne

šaltosios žemės, o laukai nykieji

jau gaubia savo sutemom mane,

aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

 

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus:

kai šmėkščiojo pro kartuves mirtis –

kas liko vargšui piligrimui? – vėjas, –

greitesnis jis už meilę ir mintis,

aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

 

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus:

aukštų ir aiškių dangiškų namų,

ir jūros gausmo, ir kaip dvelkia gėlės

iš tavo pievų, skaudžiai tolimų,

aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

 

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus:

kol šaltą kilpą, būdavo, užners

ant kaklo brolis, kolei vyną gėriau,

kol vaikščiojau po sutemas niūrias…

aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

1971

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *